Būtina kartas nuo karto įžengti į Ukrainos karo žemes, kad nepriprastume, nepamirštume ir pamatytume, nuo ko mes esame kol kas apsaugoti. Filmas, gimęs iš ant kario kūno pritvirtintos kameros, leidžia visą fronto baisumą išvysti nesurežisuotu rakursu, ir tai, ką matai, yra be galo šiurpu.
Tiesiog – metų komedija.
Šilta ir smagi kalėdinė romantinė komedija, kuriai šiame sąraše, matyt, padėjo atsirasti ta pati kalėdinio laikotarpio aplinkybė.
Originalumu stebinantis Yorgos Lanthimos lyg pasidavė minčių badui ir daug stilingiau, kokybiškiau bei moderniau perfilmavo 2003-ųjų korėjietišką filmą „Save the Green Planet!”. Žiūrėti tikrai galima, bet jei ne dieviškai ateiviška Emma Stone, tai vargu, ar būtų čia minimas.
Šiuolaikinis Vokietijos kinas. Su juoku per ašaras. Kiek per ilgas (3 val.), bet jame yra viskas, su kuo gyvename šiandien: nuo išprotėti verčiančios skubos iki ilgo kelio iki to taško, kuriame supranti, jog vis tiek laiko nepavysi.
Taip, taip, siužetas lyg iš vaikiškųjų „Ratų”, bet kokia profesionali filmo techninė pusė, nuo režisūros iki montažo – vienas malonumas akims.
Jautri, širdį griebianti drama apie senatvę ir jos palydovą – vienatvę.
Nespėtas pamatyti 2024-aisiais per Skanoramą, todėl minimas dabar. Juodai baltas šimtmečio senumo kriminalas iš Danijos, kuriam, būtų mano valia, būčiau davęs Oskarą už geriausią užsienio filmą.
Kūrėjos iš Indijos Shuchi Talati pilnametražis debiutas apie paauglystę, brendimą, pirmą kartą, kas būtų nieko ypatingo, bet visa tai nors ir laužyta anglų kalba vyksta griežtų indiškų tradicijų aplinkoje ir be jokio aiškaus siužeto sukramtymo žiūrovui. Tad po filmo lieki apmąstymuose, koks visgi raktas tiktų šiam filmui, kas visgi įvyko už uždarų durų ir veikėjų galvose. Gili scenarijaus psichologija ir režisierės dėmesys detalėms verčia šią romantišką dramą įtraukti į šitą sąrašą.
Trijų žmonių, dviejų draugų ir vieno jų dukros, kelionė, kurios dramatiška atmosfera vis nejaukėja. Su daug neišsakytų minčių, daug palikimo pačiam žiūrovui, kuris ir po visko dar jaus vidinį nepatogumą.
Pilnas sentimentalumo, vasaros, kaimo, Prancūzijos gamtos, fermos gyvenimo. Paaugliška istorija, po skaudaus įvykio verčianti paauglį per naktį suaugti, sušildo ir įtraukia. Neprofesionalūs aktoriai suteikia gyvybės ir visiškai įtikina matoma istorija, kurios techninei pusei visiškai nėra ko prikišti.
Seniausias sąraše filmas, ilgai atidėliotas, kol galop pažiūrėtas kartu su vaikais. B-klasės filmas, gimęs iš pusantro šimto tūkstančių dolerių biudžeto, gali būti vadinamas vaidybiniu animacijos „Looney Tunes” ar „Grizis ir lemingai” variantu. Tai tobulas pavyzdys apie įžangoje minėtas naujas kino formas – ne technikos ir pinigų reikia, o fantazijos ir noro, kad gimtų rezultatas, kurį žiūrėti smagu, nors ir suvoki, jog tai kvailiausia, ką seniai esi matęs.
Vis dar stebinanti islamiškos teisės tragedija, su kuria šiandien tebegyvena dauguma arabiškų šalių.
Iranietis Jafar’as Panahi tobulėja su kiekvienu filmu, nors tematika (apie Irano politikų daromą žalą paprastiems iraniečiams) nekinta. Šįkart gyvenimo Irane kriminalinė tragedija alsuoja sodriu juoduoju humoru, be kurio stebėti rodomą situaciją būtų visiškai nepakeliama. Bent man kol kas tai geriausias Panahi filmas.
Nuostabus jau gerą dešimtmetį atgimusio Rumunijos socialinio kino pavyzdys iš ironiškojo Radu Jude („Bad Luck Banging or Loony Porn”, „Do Not Expect Too Much from the End of the World”).
Save atkartoja ir danas Anders’as Thomas Jensen’as, bet dėl to jo filmai netampa niekam tikę. O kai antruoju smuiku griežia tokioms rolėms šimtu procentu tinkantis Mads’as Mikkelsen’as, eilinė komedija įgauna antrą kvėpavimą.
Prancūzas Alain’as Guiraudie („Stranger by the Lake”) pradeda lengvai, bet netrunka pereit į tokią trenktą absurdišką istoriją, jog gali vadintis antruoju Alex’u van Warmerdam’u. Siužeto nenuspėjamumas veža į priekį daug labiau, nei kokia dar viena pradedanti išsikvėpti „Knives Out” dalis.
Tokie netikėti šiemet pasirodė kriminalinio veiksmo rezultatai iš režisūros grandų: tiek Darren Aronofsky su „Caught Stealing”, tiek Paul Thomas Anderson su „One Battle After Another”. Pastarasis visgi žiūrėjosi daug įtraukiau, nors negaliu sakyti, kad filmo trukmė turi daug argumentų. Puiki aktorių komanda ir šioms dienoms aktualus politinis siužetas Andersono rankose tikrai nusisekė ir netikėtai virto labai žiūrovišku filmu, kurį vieną kartą pažiūrėti tikrai galima rekomenduoti.
Korėjos kino genijaus Park Chan-wook’o kiekvienas filmas vertas žiūrėjimo ir paminėjimo, tačiau negaliu sakyti, kad ši kriminalinė satyra buvo tai, ko iš jo tikėjausi. O buvo kažkas savo atmosfera primenantis „Parazitą”, kas žinoma nėra blogybė, tačiau toks visų pasikapojimas su visais jau ekrane per daug matytas.
Šarmingas ir stilingas Linklaterio nusilenkimas prancūzų kino genijui Jean-Luc’ui Godard’ui ir jo kultiniam filmui „Iki paskutinio atodūsio”. Subtiliai komiškas, pagirtinai kinematografiškas ir kupinas kino meilės. Gaila, nieko panašaus negaliu pasakyti apie Linklaterio „Blue Moon”, kuris gavosi sprangiai teatrališkas ir nerekuomenduotinas.
Nemaniau, kad po „Vesper” taip greitai galėsiu vėl sakyti, kad turime lietuvišką filmą, kurį žiūrėti malonu dėl visko.
Indiškos kultūros, lotyniško siurrealizmo ir vakarietiškos muzikos nuostabumas. Toks, visiškai neaišku, kur vedantis ir sugriaunantis visus lūkesčius. Pasakojimo nenuspėjamumas gali būti dar tas variklis, leidžiantis iš ekrano gauti peno sielai, ir šitas filmas tai turi, net jeigu lakstantys ožiukai ir labai panašūs į medinius.
UNIVERSAL LANGUAGE / Une langue universelle (2024)
Persiškai kanadietiškas, buitiškai absurdiškas, lyg pagal Borato parašytą sufijų poeziją sukurtas šedevras. Tikras saldainis kinomanui, kur gali apčiuopti ir Kusturicos, ir Wes’o Anderson’o, ir Roy’jaus Andersson’o stilistikos.
Ačiū. Daugiau nematytų nei matytų, reiks patikrinti. Iš nepaminėtų man pernai kone labiausiai užstrigo (būtent užstrigo) Spike Lee „Highest 2 Lowest“. Jo reitingai imdb leidžia neminėti jo šiame sąrašę, bet man muzikinio know–how pavertimas trileriu pasirodė labai šarmingas, kaip ir vaidyba jame.
Geras filmas, bet kai ne per seniausiai matyta Kurosavos versija, tai man kiek stokojo siužete netikėtumo.