Žinant, jog tai Williamo S. Burroughso kūrinio ekranizacija, nestebina, jog filmo pagrindą sudaro alkoholis, cigaretės, narkotikai, barai, kūniški malonumai bei šiek tiek haliucinacijų. Kaip ir kitų bytnikų istorijose čia sudėtinga siužete rasti intrigą ar ryškų konfliktą ir tai kiša koją filmą įvertinti aukščiausiais balais. Žinoma, dar sunku (ypač pirmąjį pusvalandį) atsiriboti nuo to, kad Danielis Craigas, mūsų paskutinysis Džeimsas Bondas, orališkai tenkina jaunus vyrukus. O bet tačiau čia virvutes tampo italas Luca Guadagnino („Challengers”, „Call Me By Your Name”, „Bones and All”), jau ne kartą įrodęs, kad ir iš paprastos ar nuvalkiotos istorijos galima sukurpti akiai ir širdžiai malonią pramogą. Tai Luca daro ir „Queer”, tiek, kad homoseksualumo tematika jau buvo „Call Me By Your Name”, tad jau jaučiamas šioks toks pasikartojimas, kas dar nuima vieną kitą vertinimo balą. Guadagnino lyg velka paskui save kito tautiečio, Sorrentino, prakeiksmą, kai vizualumas užgožia turinį ar net gyvena atskirus gyvenimus, tačiau net suminėjus tiek priekaištėlių „Queer” vis tiek lieka dviejų valandų vizuali kinomaniška atgaiva, asmeniškai žavingesnė už kitus „Kino pavasario” programos grandus „Bird” ar „The Brutalist”.

Visa „Queer” aktorių komanda su Craigu priešakyje nusipelno aplodismentų. Scenų rekvizitas, tiek viduje, tiek lauke įtikinamai alsuoja 1950-aisiais, nors dėl Meksiko gatvių panoramos būčiau galėjęs duoti ranką nukirsti, jog filmuota Kuboje (pasirodo, daugiausia – Italijoje), ir tam netrukdo garso takelis, kuriame girdime ir įsiterpiančius visai kito laikmečio gabalus, atliekamus Nirvana, Prince ar New Order. Specialieji efektai tobulai įsikomponuoja į visumą ir antrajai filmo daliai galima lipdyti magiškojo realizmo etiketę.
Einant pabaigos titrams sakiau „vau” ir tuo pačiu supratau, kad tai filmas ne kiekvienam, bet tikras kinomanas tikrai ras dėl ko čia paaičioti ir supras tokią dviprasmišką rekomendaciją.