Kurti civilizaciją – ganėtinai bjaurus užsiėmimas

(iš „Artemidės”)

Amerikiečių rašytojas Andy Weir‘as geriausiai žinomas dėl jį išgarsinusio romano „Marsietis”. Lietuviškai be pastarojo turime dar dvi fantasto knygas: „Projektas „Sveika Marija” (Project Hail Mary) ir „Artemidė” (Artemis).

Visi Weir’o kūriniai turi jam būdingą techninį-fizikinį braižą, kuris jam tiek padeda (įtikinti skaitytoją, kad fantastiškas sumanymas turi mokslinį pagrindą), tiek trukdo (nesaikingai vartojamos techninio turinio pastraipos ilgainiui ima erzinti), tad visas klausimas, kaip rašytojui pavyks išlaikyti balansą tarp futuristinės teorijos ir kuriamo konkretaus siužeto.

„Artemidė” (išleido „Balto”) sąlyginai tęsia „Marsiečio” idėjas, tik perkeltas į Mėnulį, į jame egzistuojantį vienintelę žmonių apgyvendintą kupolinį miestą – Artemidę. Autorius puikiai pristato gyvenimo mūsų palydove problematiką, iššūkius, galimus sprendimus, tačiau visiškai sudegina siužetą ir personažų charakterius. Intriga silpnoka, nereikalingo veiksmo ir detalių – perteklius, veikėjai – neįtikinami, šabloniški, nuspėjamumas visur lyg ant lentos užrašytas. Pagrindinei veikėjai, iš kurios perspektyvos ir sekamas šis mokslinės fantastikos trileris, bandoma suteikti kažkokio seksualiai humoristinio atspalvio, tačiau visiškai nesėkmingai. Po tokių išsireiškimų, kaip, pvz., „Atrodžiau kaip raupsuotoji. O gal kaip kekšė, kuri masturbuodavo tik raupsuotuosius.” ar daugkartinio elektroninio prezervatyvo projekto likdavo tik akis vartyti ir patikrinti, ar Weir’as tai nerašė šio romano paauglystės metais. Žodžiu, visumoje „Artemidė” paliko blankų įspūdį, nors autorius turėjo sukūręs visai įdomų Artemidės veikimo pasaulį.

O štai Hugo premijai nominuotas romanas „Projektas „Sveika Marija” (išleido „Kitos knygos”) demonstruoja visai kitą kokybės lygį, nors didžiąją dalimi tai, kaip ir „Marsietyje” skaityta, robinzoniško pagrindo istorija. Kūrinys prasideda nuostabia amnezine mįsle – iš miego ar komos izoliuotoje patalpoje pabudęs veikėjas bando išsiaiškinti, kur jis yra, kodėl, kaip čia pateko ir panašiai. Lygiagrečiai seka prabudusiojo prisiminimų linija, kurioje iškyla nepavydėtina Žemės situacija – iš kosmoso atklydę padarai grasina užgesinti Saulę ir sunaikinti žmoniją, o vienintelė likusi viltis yra tas iš ilgo miego ištrauktas mokslininkas…

Weir’as čia jau išdrąsėjęs – ištrūksta iš Saulės sistemos ir savo užmojais kai kuriuose puslapiuose nenusileidžia Liu Cixin‘o kosminėms vizijoms, o kontaktas su nežemiška civilizacija – visiškas saldainis sci-fi gerbėjams. Mokslinių pagrindų (nors tiksliau, matyt, reiktų sakyti „subtilybių” ar „detalių”) ir čia nestokojama ir dar nepasiekus šimtojo puslapio man jau nebuvo jokio skirtumo, ar azoto ima 10 gramų ar kilogramų, tačiau tai visiškai nesumenkino protingai sukonstruoto fantastiško siužeto, kuris su tiek mokslinių argumentų net nebeatrodo fantastiškas. Tad gal tai galėtų būti ta knyga, kurią teigiamai įvertintų ir ne fantastinės literatūros skaitytojas – tikrai verta pabandyti.

Weir‘as, akivaizdu, mokosi iš savo patirties – stengiasi išplėsti veiksmo geografiją, įtraukia netikėtų siužeto posūkių, imasi ir personažų charakterių vystymo ir tuo pačiu išlaiko savo techninio kūrėjo stilių, tik pastarąjį galėtų kiek palengvinti, supaprastinti, subalansuoti – tam galėtų paimti už pavyzdį Michael’io Crichton’o ar minėtojo Liu Cixin’o tekstus. Vienok, tikiu, kad Weir’o pavardę sci-fi pasaulyje teigiamai minėsime dar ne kartą.