Kurti civilizaciją – ganėtinai bjaurus užsiėmimas

(iš „Artemidės”)

Amerikiečių rašytojas Andy Weir‘as geriausiai žinomas dėl jį išgarsinusio romano „Marsietis”. Lietuviškai be pastarojo turime dar dvi fantasto knygas: „Projektas „Sveika Marija” (Project Hail Mary) ir „Artemidė” (Artemis).

Visi Weir’o kūriniai turi jam būdingą techninį-fizikinį braižą, kuris jam tiek padeda (įtikinti skaitytoją, kad fantastiškas sumanymas turi mokslinį pagrindą), tiek trukdo (nesaikingai vartojamos techninio turinio pastraipos ilgainiui ima erzinti), tad visas klausimas, kaip rašytojui pavyks išlaikyti balansą tarp futuristinės teorijos ir kuriamo konkretaus siužeto.

„Artemidė” (išleido „Balto”) sąlyginai tęsia „Marsiečio” idėjas, tik perkeltas į Mėnulį, į jame egzistuojantį vienintelę žmonių apgyvendintą kupolinį miestą – Artemidę. Autorius puikiai pristato gyvenimo mūsų palydove problematiką, iššūkius, galimus sprendimus, tačiau visiškai sudegina siužetą ir personažų charakterius. Intriga silpnoka, nereikalingo veiksmo ir detalių – perteklius, veikėjai – neįtikinami, šabloniški, nuspėjamumas visur lyg ant lentos užrašytas. Pagrindinei veikėjai, iš kurios perspektyvos ir sekamas šis mokslinės fantastikos trileris, bandoma suteikti kažkokio seksualiai humoristinio atspalvio, tačiau visiškai nesėkmingai. Po tokių išsireiškimų, kaip, pvz., „Atrodžiau kaip raupsuotoji. O gal kaip kekšė, kuri masturbuodavo tik raupsuotuosius.” ar daugkartinio elektroninio prezervatyvo projekto likdavo tik akis vartyti ir patikrinti, ar Weir’as tai nerašė šio romano paauglystės metais. Žodžiu, visumoje „Artemidė” paliko blankų įspūdį, nors autorius turėjo sukūręs visai įdomų Artemidės veikimo pasaulį. Toliau skaityti ANDY WEIR „Artemidė” ir „Projektas „Sveika Marija” →

Štai pradžiai keli klausimai. Kaip atrodėt prieš gimdami? Kaip atrodysite pomirtiniame gyvenime, nepriklausomai nuo rasės ar spalvos?

– Kaip jautiesi? – paklausiau. – Sakyk tiesą.

– O kas ta tiesa?

Toliau skaityti Don DeLillo „BALTASIS TRIUKŠMAS” →

Iš kažkur manyje yra gaji nuostata, jog gavę literatūros Nobelio premiją rašytojai nežino, ką su ja daryti ir iš didelio rašto išeina iš krašto. Neturiu tam nenuginčijamų įrodymų, bet J. M. Coetzee lieka pavyzdžiu, kurio ikinobeliniai kūriniai man patinka daug labiau.

Toks yra ir vienas pirmųjų Coetzee romanas „Barbarų belaukiant” (orig. Waiting for the Barbarians), pasirodęs dar 1980-aisiais, nukeliantis į neįvardijamą krašto pasienį, kuriame ramų ir harmoningą gyvenimą gyvena miesto teisėjas. Viskas pasikeičia kai į miestelį atvyksta karininkas Džolas, kovojantis su šaliai pavojų keliančiais barbarais. Nežmoniškos Džolo priemonės tikslams pasiekti nepalieka teisėjo abejingu ir šis ima vykdyti savotišką pasipriešinimą, taip tapdamas valdžios priešu.

„Barbarų belaukiant” sukelia įvairių emocijų. Vargu ar kam pavyks abejingai skaityti, kaip kankinami niekuo dėti žmonės, kaip įsigalėjęs tamsumas ir aklas įsakymų vykdymas traiško gyvybės. Autorius nesudėtingu žodynu, be tiesioginio moralizavimo ar pasakymo, ką skaitytojas turėtų vienoje ar kitoje scenoje suprasti, vien išoriniu veiksmu ir dialogais sukūrė daugiaprasmes scenas, kuriose skirtingas skaitytojas gali rasti skirtingų socialinių, politinių, kultūrinių, moralės temų. Kūrinyje ryški postkolonializmo pozicija, kuri šiandien ne ką mažiau aktuali ir imperialistinių šalių elgesio fone – kovoje su mistiniais barbarais, apie kuriuos visi tik girdėję, bet nematę, galima nesunkiai rasti paralelių. Kaip ir tame, kaip greitai aktyviausi kovotojai su barbarais patys jais virsta, kaip atsiskleidžia baisesnėmis už barbarus asmenybėmis ir darosi sunku suvokti nuo ko išties reikėtų gelbėtis. Dėl pavadinimo aliuzijos Coetzee knyga man buvo ir savotiška „Belaukiant Godo” interpretacija, kurioje, nesulaukus Godo, laukiantieji jį patys pasidaro iš kitų praeivių.

Be abejonės, tai ta knyga, kurią ne verta, o būtina perskaityti, juolab, kad lietuviškai turime su nuostabiu Violetos Tauragienės vertimu.

Kibererdvė. Haliucinacija, kurią savo valia kasdien patiria milijardai…

Gibsonas. Kiberpanko klasikas. O kaip būna su klasika? Arba mokykla ar gyvenimas priverčia perskaityti, arba ne. O skaitymo metu tas klasiškumas ir patvirtinamas arba paneigiamas. Paprastai patvirtinimas žengia koja kojon su aktualumu šiandienai, amžinosiomis vertybėmis ir nepasidavimu laiko diktuojamiems gyvenimo pokyčiams. Kitu atveju kūriniui tenka sukti uodegą ir būti pritempinėjamam prie klasikos etiketės. Prie pastarųjų priskirčiau ir „Neuromantą” (orig. Neuromancer).

Žinoma, po „Skaitmeninių sąmonių”, „Atspindžių labirinto” ir „Lavinos” tenka į „Neuromantą” žvelgti iš to laikmečio, 1984-ųjų, perspektyvos, kai interneto ir kompiuterių, kokius turime dabar, era buvo tik aušroje. Tad nestebina ir paties autoriaus 2004-ųjų romano leidimui parašyta įžanga, kurioje atsiprašinėja, jog ne viską taip puikiai pavyko kūrinyje numatyti (pvz., veikėjai vis dar naudoja laidinius telefonus). Visgi ta žvelgimo iš ano laikmečio perspektyvos gan kebloka ir sakydamas, kad „Neuromantas” šiandien nurauna stogą, nemenkai perlenkčiau lazdą. Toliau skaityti WILLIAM GIBSON „Neuromantas” →

Nėra metafora jausti mirusiųjų poveikį pasauliui.

Po daug metų, po daug knygų, po daug filmų jau galiu pasakyti, kad kažkuriuo gyvenimo momentu holokausto tema kultūroje man tapo išsisėmusi ir visi tie viršeliai su Aušvico pavadinime ar žydų nugarėlėje kelia tik liūdną vypsnį. Tad kanadietė Anne Michaels „Atmintis bėglė” (orig. Fugitive Pieces) su anotacija „Po to, kai naciai nužudė Lenkijos žydo Jakobo Beero tėvus ir išsivedė jo seserį, septynmetį berniuką išgelbėjo Athosas, graikas geologas” buvo savotiškas iššūkis knygai, nes išankstinis nusiteikimas buvo tikrai ne kūrinio naudai. Ir ką tu sau manai – Michaels su keliolika puslapių suardė visus mano blokus, skepsį pakišo kažkur giliai giliai ir „Atmintį bėglę” įrašė tarp pačių geriausiųjų. Jau skaitymo procese išgūglinau, jog knyga gavo virš dešimt apdovanojimų, bet jau nebeturėjau abejonės, jog 1996-aisiais, knygos pasirodymo metais, ji ir negalėjo tyliai nusėsti literatūros paraštėse. Žodžiu, knyga išlaikė išbandymą laiku ir net dabartiniame literatūrinio persisotinimo laikmetyje skaitosi pagauliai, aktualiai ir jaudinančiai. Toliau skaityti ANNE MICHAELS „Atmintis bėglė” →

Esu Piranezis.
Žinojau, kad iš tiesų tuo netikiu. Piranezis nėra mano vardas.

Labai laukta knyga, kuri nusipelno tiek pagyrų, tiek supeikimo. Po fenomenalaus Susanna ‘os Clarke debiuto romanu “Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis” lūkesčiai antrajam šios britų rašytojos romanui buvo didžiuliai. O „Piranezio” (orig. Piranesi) paminėjimas tarp nominantų geriausiam romanui Hugo, Nebula, Locus, Costa ir dar keliems kitiems apdovanojimams tuos lūkesčius tik dar labiau įaudrino.

„Piranezis” visų pirma nustebino savo menka apimtimi – pora šimtų puslapių, kas yra tik lašas jūroje palyginus su pustūkstančiu puslapių storesniu debiutiniu kūriniu. Bet, sakoma, knygos vertė ne puslapiais matuojama, tad lendame į turinį.

Skaitytojas nuo pirmojo puslapio kartu su naratoriumi, kuris, netrunka paaiškėti, ir esti Piranezis, įkurdinamas neaiškios paskirties Name, kuris su visomis jame esančioms Salėmis, Vestibiuliais, Statulomis, Sienomis, Nišomis, Laiptatakiais ir Srautais, yra Pietūs, Šiaurė, Rytai ir Vakarai,- t.y. visas Pasaulis. Mes nežinome, kas Namą pastatė (Piranezis mano, kad Dievai), kada ir kodėl čia atsidūrė Piranezis, kuris lyg Robinzonas Kruzas vedžioja skaitytoją iš menės į menę, pasakoja savo atradimus, pastebėtus cikliškumus, atliktus matavimus, kasdienybę, kurioje didžioji laiko dalis skirta išgyvenimui ir pažinimui. Netrunkame sužinoti, kad Name yra ir daugiau gyventojų: Piranezis reguliariai pasimato su Kitu, kuris mažai domisi Namo labirintais, tačiau nuolat lyg apsėstas bando įgyvendinti kažkokį ritualą, leisiantį atidaryti kažkokias duris… Toliau skaityti SUSANNA CLARKE „Piranezis” →

Jeff‘o VanderMeer‘o trečioji ir paskutinioji „Pietinio pakraščio“ trilogijos dalis „Susitaikymas“ (orig. Acceptance) tęsia beepilogės „Santakos“ veiksmą. Deja, tas tęsinys baisiai išsikvėpęs ir skaitytojui telieka susitaikyti su tuo, kad trijų šimtų puslapių tekstas išganymo ir didelio džiugesio nesuteiks.

Autorius pasakoja jau iš ankstesnių knygų pažįstamų veikėjų likimus, įtraukia ir naujų personažų, sudeda kai kuriuos taškus, tačiau visuma lieka virimu tose pačiose sultyse, kurios nauju poskoniu neatsiskleidžia. Jeigu „Susitaikymo” kelios esminės mintys būtų įkomponuotos į trilogijos antrąją dalį, tai trečiosios galėtų nebūti. Galėtų ir šiaip nebūti, nes (nors veik visas veiksmas vyksta paslaptingojoje Srityje X) čia nėra atsakymų, nėra naujų, netikėtų posūkių, nėra nuostabos, siaubo, įtampos, šiurpo, nerimo, ar kitų emocijų, kurių galima būtų tikėtis iš tokio, weird fiction, žanro. Visuma dvelkia komerciškai sėkmingos kortos ištraukimu, bet negalima ta pačia korta tikėtis kirsti kelissyk. Kai kurie šaltiniai sako, kad trilogija turėtų pasipildyti ir dar viena dalimi. No no no, nebereikia dar vieno tomo formos be turinio, be emocijos, be postūmio ir, perfrazuojant vieną knygos herojų, be atsakymų, o tik su klausimais. Toliau skaityti JEFF VANDERMEER „Susitaikymas” →

– Išgyvenimas savaime yra neįtikėtinai sėkmingas atsitiktinumas. Taip praeityje buvo Žemėje ir taip visados buvo ir yra žiaurioje Visatoje. Deja, kažkokiu metu žmonija susikūrė iliuziją, kad gyvenimas – natūrali teisė, kurios negalima atimti. Tai esminė jūsų pralaimėjimo priežastis. Evoliucijos vėliava šiame pasaulyje bus dar kartą pakelta, dabar jūs kovosite dėl savo gyvybės.

Trečioji trilogijos „Žemės praeities atminimui” dalis „Mirties pabaiga” apdovanojimų kiekiu ir reikšmingumu nusileido „Trijų kūnų problemai” (laimėjo tik Locus Award), tačiau savo monumentalumu įrodė už ką Liu Cixin‘as yra vadinamas Da Liu – Didžiuoju Liu. Jeigu jis būtų kūręs praeitojo amžiaus viduryje, galėtų drąsiai pretenduoti į Didįjį fantastų trejetą – mano valia pakeistų Heinlein’ą.

Cixin’as „Mirties pabaigoje” sava fantazija nunešė tiek toli, jog dabar ilgam nepavyksta sugrįžti į mūsų primityvųjį trimatį pasaulėlį. Atrodo, kad nuo idėjų gausos rašytojas tiesiog sprogsta, jog iš pradžių jas kiek pristabdė, taupėsi, ir galop, kad nereikėtų rašyti dar vienos knygos, viską išliejo trečiojoje. O paskutinioji knygos dalis, apie 60 puslapių, yra visiškas kosmosas, galaktika ir Visata, padauginti iš begalybės. Bent taip atrodo įveikus visą trilogiją, kurios epilogas nuo pirmojoje knygoje Kinijoje 1967-aisiais vykstančios Kultūrinės revoliucijos nusklendė į šiandienos futuristams neapčiuopiamas tolumas, savo užmoju primenančias gęstančias galaktikas Poul’o Anderson’o „Tau faktoriuje”, susitikimo su nežemiška civilizacija pražūtingumą Arthur’o C. Clarke’o „Vaikystės pabaigoje” ir „Ramos” serijos pasaulių keistumus. Tiesa, tas pabaigos sprogimas kiek ir suerzino tuo, kad jokios pabaigos ir nebuvo, kad nesudėtų taškų, užmestų intrigos meškerių palikta dar oi oi kiek. Toliau skaityti LIU CIXIN „Mirties pabaiga” →