“Man “Avarija” yra romanas su laiminga pabaiga”
Iš interviu su Ballardu.
O man “Avarija” – nerimą galvoje pasėjanti knyga, tikrai neturinti daug sąsajų su laime. Po tokios tiek vairuoti automobilį, tiek būti keleivio rolėje darosi nejauku, nes vis sugrįžtu prie minties, jog kažkur pakely būriuojasi tokie tipai kaip Balardas. Jų turėtų būti nemažai; jie stebi automobilių srautą, geria išmetamųjų dujų debesis, dreba iš malonumo sulig kiekvienu automobilio prašvilpimu, ko liečiančiu veidrodėliais alkūnę, ir su nekantra laukia avarijos, prieš kurią lyg ekshibicionistai imsis stimuliuotis. Tol, kol kūno syvais aptaškyti salonai, sugurinti skeletai su atvirais kaulų lūžiais, žibintų duženos, varvantys tepalai ir antifrizas, sulamdyti kapotai neprives prie orgazmo.
Tokie herojai pasitinka skaitytoją J. G. Ballardo romane “Avarija”, kuriame pats Ballardas nepabijojo sudalyvauti pagrindiniame vaidmenyje. “Avarija” – tikrai unikalus kūrinys, kuriame aprašyta vizija lengvai šokiruoja ir išmuša iš vėžių. Knygos scenas galima publikuoti tik su “S” ženklu, o nesušvelnintą ekranizaciją tikrai pašalintų iš “Youtube”. Ir nereikia pasakoti, jog ten galima rasti pilną Cronenbergo “Avarijos” versiją – ši, palyginus su knyga, tikrai alsuoja švelnumu ir neperteikia detalaus “iškrypusių technologijų pagimdyto seksualumo” įspūdžio.
Kalbant apie “Avariją” kaip apie literatūrinį kūrinį, tai noriu pasakyti, kad kiek ir nusivyliau,- siužetas stokoja intrigos, todėl pirmoji knygos pusė ėjosi labai sunkiai – automobiliniai terminai, pastraipos, puslapiai, prifarširuoti tarptautinių techninių žodžių ir neleidžiantys suvokti jų reikšmės bendrame kontekste, skaitėsi labai neskubriai ir be didelio įtraukimo. Tik po keliasdešimties puslapių apsipratau su terminija, ilgų sudėtinių sakinių struktūra, pagavau teksto ritmą, kuris pulsuoja lyg megapolio transporto srautas, ir ėmiau suprasti, kad visos “sunkinančios” priemonės naudojamos vardan bendros technologinės atmosferos, kuriai analogų galima rasti nebent fantastinių kiberpanko knygų puslapiuose.
Kaip pats autorius įžangoje sako: “Mes gyvename milžiniškame romane. Rašytojui vis mažiau būtina išrasti grožinį, pramanytą savo romano turinį. Fikcija jau supa mus. Rašytojo užduotis dabar – išrasti realybę.” Ir Ballardas ją išranda. Sulieja avariją, žmogaus žūtį, ir obsesiją, geismą, pasitenkinimą į vieną. Jo pasaulyje žmogus gyvena tarp mašinų ir sekso, o viena kitam netrukdo, kaip tik – vienas kitą veda į priekį. Ir sunku pasakyti, ar tai pramanas, ar realybė, prieš kurią mes tiesiog užsimerkiame. Jeigu Ballardas “Avariją” rašytų šiandien, tikėtina, jog knygos puslapiuose ir veikėjų kūnų angose vietą rastų tiek “Iphone’as”, tiek “Nexus”, o naujų žaisliukų pernakt eilėse laukiantys pirkėjai pasiduotų nesibaigiančiai orgijai, kurios metu daužytų į grindinį savo išmaniuosius ir “Gorilla” stiklu lytiškai susijaudinę žalotų partnerių kūnus. Ar nustebtume tokį faktą perskaitę viename iš naujienų tinklapių? Vargu.
“Avarijos” perversijos taip pat nestebina (bent manęs) savo pobūdžiu, kompozicijomis, labiau – išdrįsimu apie tai kalbėti (juolab 1973-iaisiais) ir pateikti viską su mažiausiomis detalėmis, su įžūliu atvirumu, pasimėgavimu, su įtaigumu, kuris ilgainiui įsėdo į smegenis taip, jog net ėmiau suprasti Ballardą ir Voeną (čia dar toks vienas pamišęs romano veikėjas) ir pradėjau pats norėti išbandyti avarijos teikiamą seksualinį pasitenkinimą. Tik tam, matyt, kaip Ballardui pirmiau reikėtų kelionės su LSD, apie kurią knygos 165 puslapyje bei įvairiuose interviu rašytojas prisipažįsta. Bet, nesileidžiant į Ballardo kūrybos inspiracijas, noriu tiesiog reziumuoti, jog “Avarija” yra originalus XX amžiaus technopornoromanas, kuriam analogų kol kas nežinau.
—–
Informacija apie knygą: Avarija / Crash : [romanas] / J.G. Ballard; iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Kaunas: Kitos knygos, 2010. ISBN: 9786094270154
