– Šio namo architektas turbūt užaugo kosminėje kapsulėje. Stebiuosi, kad sienos neišgaubtos…

Prieš penkiasdešimt metų pasirodęs anglų rašytojo J. G. Ballard‘o (kurio vertimų turime gėdingai per mažai) romanas „Aukštnamis” (orig. High-Rise) vis dar lieka aktualus ir būtinas. Čia Ballard’as nėra toks provokatyvus kaip „Avarijoje”, bet ir šįkart pateikia ne vieną sceną, kurioje skaitytojas gali išbandyti savo sugedimo laipsnį, pajausti nerimą ir šiek tiek likti sukrėstas.

Daugeliu aspektų aukštnamis tapo pavyzdžiu, kaip technologijos atvėrė duris pasireikšti iš tiesų „nevaržomai” psichopatologijai.

„Aukštnamis” pasakoja naujai pastatyto dangoraižio, kuriame galima rasti ir mokyklą, ir prekybos centrą, ir baseinų, ir sodą ant stogo, kasdienybę, kurią naujakuriai iš pradžių idealizuoja, džiaugiasi kupina prabangos, technologinių privalumų architektūra, interjeru, rengia karštus susipažinimo vakarėlius. Atrodo, esti visos sąlygos gauti jaukią, romantišką Alexander’io McCall’o Smith’o „Škotijos gatvė 44” serijos atmosferą, bet aukštnamis pradeda ožiuotis – kartais užsikemša šiukšlių vamzdis, kartais vienur kitur dingsta elektra, sustoja liftai, išsijungia kondicionavimo sistemos ir tai tampa savotišku dirgikliu, lakmuso popierėliu, atskleidžiančiu ir kitus pastato bei jų gyventojų ydingumus. Nepasitenkinimo incidentai netrunka išplisti lyg vėžys, kurio nėra kam sustabdyti ir tarp betoninių sienų užverda išlikimo kova.

Atrodo, kad visus ištiko kažkokia krizė.

Ballard’as, pasinaudodamas aukštnamio alegorija, piešia tikro betono sienomis apriboto sociumo, kurio viršutiniuose aukštuose gyvenantieji ima jaustis pranašesni už gyvenančius po jais, paveikslą. O jame netrunka išryškėti klasikiniai „Gyvulių ūkio” ir „Musių valdovo” potėpiai, suvedantys į žmogaus-gyvūno prigimtį. Autorius tobulai atvaizduoja moralinį nuosmukį: kaip greitai progresą pasiekusi mąstanti būtybė gali grįžti šimtmečius atgal, kur net kanibalizmas gali tapti norma; kaip net, atrodo, vienkrypčio matymo, pomėgių, idėjų ar panašių pajamų žmonių grupė netrunka segmentuotis – tarp turtingų išsiskiria ir viršesni ima jaustis labiau turtingesni, tarp knygų skaitytojų klubo narių didesnę galią įgauna klubo įkūrėjas, kuris ir nustato taisykles ir pan. Ta pranašumo ir pamintųjų tarpusavio kova niekada nenurimsta. Nesunkiai tokių apraiškų galima rasti kiekvienoje šiandienos politinėje partijoje, valdiškoje ar privačioje įstaigoje, socialinių tinklų forumuose, kur kiekviename burbule kuriasi savos stovyklos, formuojasi naujos socialinės ir psichologinės tvarkos, hierarchijos. Ir jeigu niekas neįsikiša iš šalies, neatsiranda „dorovės policijos” mechanizmo, tokie sociumai netrunka išsigimsti ir pavirsti jokių moralės, etikos ir teisinių normų nepaisančių padarų gentimi, kuri sunkiai gali būti tapatinama su šiandieninės civilizacijos vertybėmis.

Kiekvienas išpuolis vis labiau artino juos prie galutinio gyvenimo aukštnamyje tikslo – pasaulio, kuriame pagaliau bus galima nevaržomai patenkinti labiausiai iškrypusius savo troškimus, ir padaryti tai, kaip tik panorėsi.

„Aukštnamio” temos nėra naujos – literatūroje tikrai nestinga utopinės tematikos kūrinių, bet Ballard’o groteskiška atmosfera, bihevioristinės psichologijos pagrindas ir meistriškai perteiktas veikėjų charakterių virsmas išskiria šią knygą iš kitų. Šį romaną drąsiai galima vadinti nesenstančiu ir vertu analizuoti vyresnėse klasėse, kartu su minėtais Orwell’o ir Golding’o kūriniais. Savos jėgos prideda ir Mariaus Buroko vertimas, toks architektūriškai šaltas ir taiklus.

Jeigu dar nebandėte, tai būtinai apsigyvenkite šiame aukštnamyje ir pasikvieskite į svečius draugų.