We dream of peace, we all do

Jeigu italų režisieriaus Luca Guadagnino kine per maža, tai užsipildyti puikiai padės televizijai skirtas aštuonių dalių mini serialas „Mes esame, kas esame” (We Are Who We Are), prie kurio scenarijaus rankas prikišo ir žinomas italų rašytojas Paolo Giordano, kurio lietuviškai turime ne vieną vertimą („Pirminių skaičių vienatvė„, „Žmogaus kūnas” ir kt.).

Pats Luca režisavo visas serijas ir tas vizualiai pastebima be pastangų. Tiesa, pats serialas nutolęs nuo šiais laikais serialams būdingo lengvo pramogiškumo, tad negaliu pažadėti, jog draminių intrigų ar dinamikos fanatams „Mes esame, kas esame” labai patiks.
Serialo rėmais tampa JAV karinės bazės, įsikūrusios Italijoje, Venecijos pašonėje, gyvenimas. Ši gan originali veiksmo vieta suteikia serialui šviežumo, nors to karinio miestelio gyvenimo virtuvės norėtųsi kiek daugiau, o kariškiai spėjo paburbėti, jog tai, ką matome ekrane toli gražu nuo tikrovės, bet į dokumentalizmą čia nepretenduojama. Stebimo istorijos centre – du vėlyvos paauglystės jaunuoliai, aplink kuriuos sukasi draugystės, jausmų, seksualinio identiteto (kaip gi Guadagnino be šito), gyvenimo prasmės linijos. Visumą į vieną sulipdo ir ne tokios senos (2016-ųjų) aktualijos, tarp kurių ir migrantų problemos, Trumpo pirmasis kandidatavimas, JAV karių mirtys Afganistane, skirtingų šalių, religijų, rasių, auklėjimo tos pačios problemos. Stebima jaunuolių branda mąsli, komplikuota, dažnai stokojanti aiškaus argumentavimo, personažai ne vienpusiai, dvejojantys, galintys būti tiek, geri, tiek blogi. Istorija sulipdyta iš kiek padrikokų scenų, be aiškios tąsos tarp serijų, su dėmesiu į gelmę, klausimus, kurie dažnai taip ir lieka be atsakymų, su dviprasmiškumu, neapsisprendimu, neužtikrintumu, kas priverčia dirbti žiūrovo smegenis, o tuo pačiu suteikia istorijai organiškumo, įtikinamumo, kuris kyla iš suvokimo, jog per naktį mes kitokie netampame. Tikiu, kad kiekvienas vienoje ar kitoje serialo situacijoje atpažins save, paauglystėje ar dabartyje.

Visgi, kaip ir Guadagnino ilgo metro kūriniuose, taip ir čia yra labiau ne apie ką, bet kaip. Nuostabi ir prabangi vizualumo elegancija, režisūra, kuri labiau įprasta kino festivalių repertuarui, leidžia kiekvieną seriją žiūrėti kaip atskirą filmą. Tobula muzikos (kurioje pirmu smuiku groja Blood Orange) ir vaizdo sintezė. Nepriekaištinga aktorių komanda, tarp kurių Chloë Sevigny ir Alice Braga tandemas (tiesa, jam norėjosi dėmesio daug daugiau), reperis Kid Cudi ir pagrindiniame vaidmenyje tinkamai atrinktas jaunasis Jack Dylan Grazer.

Jeigu būtų renkami meniškiausi televizijos kūriniai, „Mes esame, kas esame” neabejotinai į tokį sąrašą pakliūtų. Tad kam su menu pakeliui, būtinai pažiūrėkite šį gražių ir gilių aštuonių filmų rinkinį.