Tai pasaulio sutvėrimas, bet ne mūsiškio pagal Bibliją, o tik kažkokio visiškai kitokio, fantastinio pasaulio.

iš M. K. Čiurlionio laiško broliui Povilui

Dar vienas šansas Haruki Murakami. Lyg ketvirtas. Vien dėl to, jog netyčia aptikau, kad „Kafka pakrantėje” gavo World Fantasy apdovanojimą (2006 m.), bet ir po šito romano man niekaip nepavyksta suprasti šio japono populiarumo fenomeno, juolab jo pavardės kasmečio linksniavimo literatūros Nobelio kontekste. Čia būtų toks pats nonsensas kaip premiją skirti Stephen’ui King’ui ar John’ui Grisham’ui, kurie skaitosi visai intriguojančiai, bet teigti, jog tokia literatūra keičia gyvenimus, tikrai nesiimčiau. Žodžiu, man Murakami savo kūrybos kokybės ryškesnėmis spalvomis neapšvietė ir po „Kafkos pakrantėje”, bet negaliu sakyti, kad skaitymas buvo varginantis.

Romanas pasakoja kelias siužeto linijas: viena pagrindinių – apie Kafką Tamurą, iš namų pabėgusį paauglį, persekiojamą (o gal tik klaidingai tai įsivaizduojantį) Edipo mito, randantį prieglobstį vieno miesto bibliotekoje, kurios darbuotojai turi savų paslapčių ir galbūt praeities sąsajų su Kafka. Antroji istorija – apie senyvą vyrą Satoru Nakatą, vaikystėje praradusį atmintį ir tam tikrus protinius gebėjimus, bet gebantį kalbėtis su katėmis ir sukelti lietų gyvūnais. Jis taip pat leidžiasi į kelionę, kurioje kartu su sunkvežimio vairuotoju Hošino, patiria keistų antgamtinių nuotykių.

Prisiminimai sušildo iš vidaus. Tačiau kartu ir drasko į gabalus.

Abi siužetinės linijos, iš pradžių atrodančios kaip neturinčios nieko bendro, palaipsniui artėja viena prie kitos, bet, galima diskutuoti, ar jos išties susilietė, ar tai tik skaitytojo norima interpretacija. Metafizinė sąsaja, be abejo, yra, bet fabulos laiko ir erdvės ryšiai gan išskydę ir nesustatantys visko į vietas, neatsakantys į skaitant kilusius klausimus. Dėl to nėra pikta, netgi, sutikčiau, jog daug įdomiau – užvertus knygą vis dar atsukinėjau romano įvykius ir lipdžiau juos į vieną, stengdamasis rasti atsakymus, kodėl Kafka pabėgo iš namų, ar jis nužudė savo tėvą, ar Kafka visgi sutiko savo tikrąją sesę ir motiną, ar Saeki yra jo motina, ar Satoru veikė savarankiškai ar per kažkokį metafizinį ryšį su Kafka ir t.t. Kaip matote, klausimų lieka daugybė, bet galima sutikti su sakančiais, kad nėra svarbu, kokie būtų tikrieji atsakymai į tuos klausimus – gali kiekvienas turėti skirtingus. Tie, taip sakantys, pabrėžia, jog siužetas – tik alegorija, o esmė slypi herojų kelyje, parodyme, kaip jie brendo, keitėsi, kaip ieškojo savos tapatybės, kaip grūmėsi su vienatve, kalte ir kažkieno išpranašautu likimu. Būtent tas brendimo/pokyčio kelias man neįtiko ir neįtikino. Nuo pačioje pradžioje pateikiamos dokumentalizuotos masinės vaikų apalpimo miške istorijos (kuri turėjo potencijos virsti kažkuo artimu mokslinei fantastikai, bet nevirto), nuo stingdančios scenos su katinų širdžių valgymu iki pabaigos, kurioje ne ypatingai unikaliu, siaubo meistro Kingo stiliumi nugalimas blogis ir uždaromi vartai į kažkur, dėmesio charakteriams nėra tiek, kiek norėtųsi, ir nėra ta minėta esmė apčiuopiama. Su vairuotojo Hošino metamorfoze kaip ir viskas aišku, tačiau Kafkos, Satoru ir kitų vidinis pasaulis ir pokytis lieka gan stagnuojantis, miglotas. Nepavyksta Murakamiui užkabinti sielos gelmių, išpreparuoti savo herojų (nors ir išrengia ne kartą nuogai), iškeltų problemų sprendimai slysta paviršiumi, lengvas žongliravimas vakarietiškomis kultūros atplaišomis (Kafka, Džonis Vokeris aka Johnnie Walker, Žanas Žako Ruso) ir tuo pačiu nestinga japoniškosios kultūros, sekso scenų, realių kitų kūrėjų literatūros, muzikinių kūrinių ir jų vertinimo, beigi tokių ne baisiai jau originalių frazių, puikiai tinkančių ir Coelho ar socialinių tinklų tekstams.

— Viskas keičiasi, pone Nakata. Išaušus naujai dienai, pasaulis yra kitoks, nei vakar. Jūs irgi nebe toks. Suprantate, ką noriu pasakyti?

Tokie esti nuolatiniai Murakamio kūrybos palydovai, kurie daug kam patinka, nes, manau, toje mišrainėje kiekvienas gali rasti sau įtinkančią dalelę. Ir aš – dėl visumos vis dar skeptiškas – radau sau įdomią peralelę-sąsają, kuri „Kafka pakrantėje” pasirodė ypač ryški. Tai – Čiurlionis. Murakamis yra gan čiurlioniškas, o gal Čiurlionis – murakamiškas ar japoniškas. Visi Čiurlionio paveikslai („Ramybė”, „Angelėliai” „Žinia” ir kt.), kuriuose dominuoja jūros, kalno ir mistinių būtybių tematika, tobulai tiktų „Kafka pakrantėje” iliustravimui. Šie simboliai nesvetimi Murakamiui, nes natūraliai tokie kūriniai kaip Hiroshige „Fudži kalno vaizdas nuo Satos pakrantės” esti japonų šaknyse ir kultūroje, bet toks Hiroshige, nors ir visai kitokios stilistikos, puikiai dera su mūsuoju dailės genijumi. Šaltiniai sako, kad Čiurlionis galėjo Hiroshige peizažų matyti studijuodamas Varšuvoje ir galbūt tai padarė tam tikrą įtaką jo tematikai. Bet tai savotiška spekuliacija: kas nepiešė jūros ir kalno? Bet nesvarbu kaip ten buvo. Aš Murakamio tekste randų Čiurlionio vaizdų ir stebėdamas Čiurlionio tapybą randu, kaip juose gimsta Murakamio siužetai. Pabandykite, gal irgi pavyks rasti tokią paralelę, kuri fantastiškai įdomiai papildo vienas kitą.