Gintaro Grajausko naujos eilėraščių rinktinės visada būna laukiamos ir nudžiugina ne mažiau, negu jo senųjų knygelių radimas kokiame buktyne. Deja, bet „Vandens skonis” lieka man pačia nesmagiausia Grajausko eilių knygele. Jis čia toks kaip visada, stilistiškai atpažįstamas, nerimuotas, buitiškas, pašiepiančiai ironiškas ir liūdnai sentimentalus. Tik „Vandens skonyje” ne kartą nuklystama į sovietinius prisiminimus, kurie man visiškai nėra skanūs ir nekelia jokių teigiamų sentimentų. Tokie vaizdeliai nei gelia, nei kelia ilgesį. Juolab šiandienos kontekste.

Bet nėra visi keturiasdešimt eilėraščių vien apie tą patį ir taip pat. Tą minėta neskanumą kartkartėmis nuplauna sena geras ir brandus poetiškas skonis. Kaip, pavyzdžiui, šis:

vienas žmogus
(dažniausiai moteris)
pagalvoja: štai šitas žmogus
žino, kaip mane išgelbėti

kitas žmogus
(dažniausiai tai vyras)
pagalvoja: net neįsivaizduoju kaip
bet gal galiu pabandyti

dar jis pagalvoja:
iš tiesų tai visai norėčiau
ką nors išgelbėti

o ta moteris pagalvoja
kitaip: aš tai labai norėčiau
būti išgelbėta

niekas nieko
žinoma neišgelbsti
ir niekas neišsigelbsti

(nes kas gi galėtų)

bet kartais nutinka
kad tie žmonės tiesiog
pradeda gyventi kartu

ir begyvenant
jiems nutinka visokių dalykų
kartais ir labai nesmagių

bet kai kuriose nuotraukose
jie atrodo iki kvailumo laimingi
atrodo lyg būtų išgelbėti