Bolivudas jau seniai išaugo iš būtinybės įtraukti šokius ir dainas į kiekvieną filmą. „Udaan“, dienos šviesą išvydęs prieš 15 metų, yra puikus to pavyzdys. Tačiau šio filmo vertė slypi ne vien muzikinių intarpų nebuvime – indų režisieriaus Vikramaditya Motwane’o ilgametražis debiutas turi visus svarbiausius gero kino ingredientus, nuo muzikos, aktorystės iki režisūros, scenarijaus ir montažo.

„Udaan“ (kitur verčiamas kaip „Skrydis“ (Flight) prasideda tarsi studentiška komedija: paauglių grupelė, tarp kurių yra ir filmo herojus Rohanas, naktį pabėga iš internatinės mokyklos pažiūrėti filmo – už tai jie pašalinami iš mokyklos. Rohano grįžimas namo, pas kelerius metus nematytą tėvą, nėra lengvas, vaikinas nusiteikęs daug kam, bet jokiu būdu nežada atsisakyti savo svajonės tapti rašytoju. Ant Rohano visa tūžmastimi užgriuvusį tėvo fizinį ir psichologinį smurtą nėra lengva stebėti, nors kai kuriose scenose paaiškėję praeities faktai ir tėvo atvirumas leidžia tikėtis, jog Rohano atkaklumas visgi ištirpdys ledinę jo širdį.

Tai ne pramoginis kinas, labiau sielai, lėtas, nestokojantis kadrų, kurie leidžia apmąstyti, kas ką tik nutiko, ir scenų, leidžiančių nubraukti ašarą. Netikrinau, bet atrodo lyg perteikiantis kažkurio iš kūrėjo nelengvą autobiografinę patirtį, todėl viskas atrodo ypač tikra, gyva, nesumeluota. „Udaan” – amžinų vertybių ir brendimo filmas, skirtas tiek paaugliškam, tiek tėviškajam žiūrovui. Pirmiesiems gal įkvėpsiantis didžiausios nevilties akimirką nepasiduoti ir ieškoti išeities, antriesiems – parodysiantis, kiek per toli gali nuvesti bukas užsispyrimas ir nenoras suprasti savo atžalų pasaulio.