Jau neatgaminsiu, kodėl šis filmas kažkada pateko tarp kitų norimų pažiūrėti Brazilijos kūrėjų filmų. Ar kad buvo pastebėtas Kanų kino festivalyje, ar kad Brazilija jį buvo atrinkusi kaip pretendentą į Oskarus, ar kad jis minimas ne viename geriausių Brazilijos filmų sąraše. Režisieriaus Marcelo Gomes’as inicialai gali būti žinomi iš „Once Upon a Time Veronica”  (režisavo) ar Gabriel’is Mascaro statytų „Neon Bull” („Boi Neon”)  ir „Divine Love” („Divino Amor”), kur Gomes’as buvo scenaristas.

„Cinema, Aspirinas e Urubus” (angl. „Cinema, Aspirins and Vultures”, liet. „Kinas, aspirinas ir grifai”) yra kelio filmas, kuriame žiūrovas kartu su vokiečiu, aspirino pardavėju, senu sunkvežimiu kratosi duobėtais keliais per atokius Brazilijos kaimus, šluostosi nuolat tekantį prakaitą, kovoja su gyvatėmis, klauso radijo, nakvynės gyvenvietėse atveju montuoja kino projektorių, per kurį sutemus rodo aspiriną reklamuojančius filmukus. Pastarosios, keliaujančio kino laikus primenančios, scenos nepaliks nei vieno kinomano abejingu. Žinoma, pakeliui atsiranda įvairiausių pakeleivių, kurie įneša savo turinio: vieni tampa palydovais keliams kilometrams, o kitas ir draugu visam gyvenimui.

Kaip neseniai kinuose rodytas „A Real Pain” gauna daugiau taškų dėl žydų genocido tematikos įtraukimo, taip ir Gomes’o filmas turi ne tik veikėjų tarpusavio santykių fabulą, bet žavi ir istoriniu, politiniu sluoksniu – filmo veiksmas vyksta 1942-aisiais, kai Europoje jau vyksta Antrasis Pasaulinis Karas; Brazilija iš pradžių laikosi neutraliteto, tačiau po tam tikrų įvykių irgi įsitraukia į karą prieš vokiečius. Taip pagrindinis herojus per vieną naktį iš gydančio didvyrio tampa šalies priešu. Sulig tuo kinta ir filmo nuotaika: iš lengvabūdiškos, nuotykinės pereinama į rimtą dramą.

Lėtas pasakojimo tempas leidžia įsijausti į filmo vietą ir laiką – ilgi, stambaus plano kadrai, minimalūs dialogai ir natūralistinė garso aplinka sukuria autentišką atmosferą, leidžiančią žiūrovui pasijusti tarsi pačiame kelionės viduryje, dėmesys detalėms ir nuostabi vaidyba leidžia įtikėti tuo, ką matai. Žavi personažų charakterių ir išsilavinimo skirtybių sandūra. O kur dar neleidžianti akių atplėšti vizualinė estetika. „Cinema, Aspirinas e Urubus” – tai kelionė ne tik per Brazilijos kraštovaizdžius, bet ir per socialines, istorines bei egzistencines temas, kurios ir šiandien nepraranda aktualumo.