Kibererdvė. Haliucinacija, kurią savo valia kasdien patiria milijardai…
Gibsonas. Kiberpanko klasikas. O kaip būna su klasika? Arba mokykla ar gyvenimas priverčia perskaityti, arba ne. O skaitymo metu tas klasiškumas ir patvirtinamas arba paneigiamas. Paprastai patvirtinimas žengia koja kojon su aktualumu šiandienai, amžinosiomis vertybėmis ir nepasidavimu laiko diktuojamiems gyvenimo pokyčiams. Kitu atveju kūriniui tenka sukti uodegą ir būti pritempinėjamam prie klasikos etiketės. Prie pastarųjų priskirčiau ir „Neuromantą” (orig. Neuromancer).
Žinoma, po „Skaitmeninių sąmonių”, „Atspindžių labirinto” ir „Lavinos” tenka į „Neuromantą” žvelgti iš to laikmečio, 1984-ųjų, perspektyvos, kai interneto ir kompiuterių, kokius turime dabar, era buvo tik aušroje. Tad nestebina ir paties autoriaus 2004-ųjų romano leidimui parašyta įžanga, kurioje atsiprašinėja, jog ne viską taip puikiai pavyko kūrinyje numatyti (pvz., veikėjai vis dar naudoja laidinius telefonus). Visgi ta žvelgimo iš ano laikmečio perspektyvos gan kebloka ir sakydamas, kad „Neuromantas” šiandien nurauna stogą, nemenkai perlenkčiau lazdą. Toliau skaityti WILLIAM GIBSON „Neuromantas”
Pabaigus pažintį su 
Po daug metų, po daug knygų, po daug filmų jau galiu pasakyti, kad kažkuriuo gyvenimo momentu holokausto tema kultūroje man tapo išsisėmusi ir visi tie viršeliai su Aušvico pavadinime ar žydų nugarėlėje kelia tik liūdną vypsnį. Tad kanadietė Anne Michaels „Atmintis bėglė” (orig. Fugitive Pieces) su anotacija „Po to, kai naciai nužudė Lenkijos žydo Jakobo Beero tėvus ir išsivedė jo seserį, septynmetį berniuką išgelbėjo Athosas, graikas geologas” buvo savotiškas iššūkis knygai, nes išankstinis nusiteikimas buvo tikrai ne kūrinio naudai. Ir ką tu sau manai – Michaels su keliolika puslapių suardė visus mano blokus, skepsį pakišo kažkur giliai giliai ir „Atmintį bėglę” įrašė tarp pačių geriausiųjų. Jau skaitymo procese išgūglinau, jog knyga gavo virš dešimt apdovanojimų, bet jau nebeturėjau abejonės, jog 1996-aisiais, knygos pasirodymo metais, ji ir negalėjo tyliai nusėsti literatūros paraštėse. Žodžiu, knyga išlaikė išbandymą laiku ir net dabartiniame literatūrinio persisotinimo laikmetyje skaitosi pagauliai, aktualiai ir jaudinančiai. 
/images/books/2703824/1664785175_af8a1063d897f6f89c2f2812b7cce72b2d7c4195_Piranezi.jpg)
Esu Piranezis.
Jei filmą žiūrėsit tądien būdami nelabai stabilios psichinės būklės (pavargę ar kažkas rimčiau), tai gali būti, kad ir jums panašiai viskas klostysis: chaosą galvelėje dar labiau sustiprins chaosas šiame filme, kuriame, tiesą sakant, man visą laiką trūko… laiko. Norėjosi bent minutei sustabdyti, pamėginti suprasti, atpainioti visas tas multivisatas, po kurias blaškėsi juostos herojė, nuo savo gyvenimo – vyro, dukros ir skalbyklos verslo – pavargusi emigrantė iš Kinijos – Evelina (vaid. Michelle Yeoh). Žodžiu, kažkoks speed‘as: viskas verčiasi, pinasi, veliasi ir susivelia į kaltūnus tokiu neįmanomu greičiu, kokiu, iš tiesų, verda žmogaus gyvenimas. Alternatyviems gyvenimo pasirinkimams nuolat per maža laiko: dabar, šiame gyvenime, esi tuo, kuo esi, ir taškas. „Tu turi tiek daug tikslų, kurių niekada neįgyvendinai, svajonių, kurios niekada neišsipildė. Tu gyveni savo baisiausią gyvenimą iš visų galimų.“ Tokiais žodžiais Veimondas (vaid. Ke Huy Quan), Evelinos vyras, bando paaiškinti, kodėl būtent šiame gyvenime jai skirta išgelbėti pasaulį nuo didžio blogio – Jobu Tupaki, kuri kitame gyvenime šiaip tai yra visai miela, tačiau depresija serganti Evelinos paauglė duktė Džoja (vaid. Stephanie Hsu). Na, bet aname gyvenime būtent Džoja-Jobu Tupaki sukuria baisųjį „Beigelį“ – kažką panašaus į juodąją skylę… 