Bolivudas jau seniai išaugo iš būtinybės įtraukti šokius ir dainas į kiekvieną filmą. „Udaan“, dienos šviesą išvydęs prieš 15 metų, yra puikus to pavyzdys. Tačiau šio filmo vertė slypi ne vien muzikinių intarpų nebuvime – indų režisieriaus Vikramaditya Motwane’o ilgametražis debiutas turi visus svarbiausius gero kino ingredientus, nuo muzikos, aktorystės iki režisūros, scenarijaus ir montažo.

„Udaan“ (kitur verčiamas kaip „Skrydis“ (Flight) prasideda tarsi studentiška komedija: paauglių grupelė, tarp kurių yra ir filmo herojus Rohanas, naktį pabėga iš internatinės mokyklos pažiūrėti filmo – už tai jie pašalinami iš mokyklos. Rohano grįžimas namo, pas kelerius metus nematytą tėvą, nėra lengvas, vaikinas nusiteikęs daug kam, bet jokiu būdu nežada atsisakyti savo svajonės tapti rašytoju. Ant Rohano visa tūžmastimi užgriuvusį tėvo fizinį ir psichologinį smurtą nėra lengva stebėti, nors kai kuriose scenose paaiškėję praeities faktai ir tėvo atvirumas leidžia tikėtis, jog Rohano atkaklumas visgi ištirpdys ledinę jo širdį. Toliau skaityti UDAAN (2010, rež. Vikramaditya Motwane) →

Žinant, jog tai Williamo S. Burroughso kūrinio ekranizacija, nestebina, jog filmo pagrindą sudaro alkoholis, cigaretės, narkotikai, barai, kūniški malonumai bei šiek tiek haliucinacijų. Kaip ir kitų bytnikų istorijose čia sudėtinga siužete rasti intrigą ar ryškų konfliktą ir tai kiša koją filmą įvertinti aukščiausiais balais. Žinoma, dar sunku (ypač pirmąjį pusvalandį) atsiriboti nuo to, kad Danielis Craigas, mūsų paskutinysis Džeimsas Bondas, orališkai tenkina jaunus vyrukus. O bet tačiau čia virvutes tampo italas Luca Guadagnino („Challengers”, „Call Me By Your Name”, „Bones and All”), jau ne kartą įrodęs, kad ir iš paprastos ar nuvalkiotos istorijos galima sukurpti akiai ir širdžiai malonią pramogą. Tai Luca daro ir „Queer”, tiek, kad homoseksualumo tematika jau buvo „Call Me By Your Name”, tad jau jaučiamas šioks toks pasikartojimas, kas dar nuima vieną kitą vertinimo balą. Guadagnino lyg velka paskui save kito tautiečio, Sorrentino, prakeiksmą, kai vizualumas užgožia turinį ar net gyvena atskirus gyvenimus, tačiau net suminėjus tiek priekaištėlių „Queer” vis tiek lieka dviejų valandų vizuali kinomaniška atgaiva, asmeniškai žavingesnė už kitus „Kino pavasario” programos grandus „Bird” ar „The Brutalist”. Toliau skaityti QUEER (rež. Luca Guadagnino, 2024) →

Jau neatgaminsiu, kodėl šis filmas kažkada pateko tarp kitų norimų pažiūrėti Brazilijos kūrėjų filmų. Ar kad buvo pastebėtas Kanų kino festivalyje, ar kad Brazilija jį buvo atrinkusi kaip pretendentą į Oskarus, ar kad jis minimas ne viename geriausių Brazilijos filmų sąraše. Režisieriaus Marcelo Gomes’as inicialai gali būti žinomi iš „Once Upon a Time Veronica”  (režisavo) ar Gabriel’is Mascaro statytų „Neon Bull” („Boi Neon”)  ir „Divine Love” („Divino Amor”), kur Gomes’as buvo scenaristas.

„Cinema, Aspirinas e Urubus” (angl. „Cinema, Aspirins and Vultures”, liet. „Kinas, aspirinas ir grifai”) yra kelio filmas, kuriame žiūrovas kartu su vokiečiu, aspirino pardavėju, senu sunkvežimiu kratosi duobėtais keliais per atokius Brazilijos kaimus, šluostosi nuolat tekantį prakaitą, kovoja su gyvatėmis, klauso radijo, nakvynės gyvenvietėse atveju montuoja kino projektorių, per kurį sutemus rodo aspiriną reklamuojančius filmukus. Pastarosios, keliaujančio kino laikus primenančios, scenos nepaliks nei vieno kinomano abejingu. Žinoma, pakeliui atsiranda įvairiausių pakeleivių, kurie įneša savo turinio: vieni tampa palydovais keliams kilometrams, o kitas ir draugu visam gyvenimui. Toliau skaityti CINEMA, ASPIRINAS E URBUS (2005, rež. Marcelo Gomes) →

Toliau skaityti GERIAUSI FILMAI 2024 →

Taip, šis filmas šiandien iškart siejasi su tam tikra dvejopa kontroversija (Rusijos karas Ukrainoje ir Woody Alleno taip ir nenuvalyta reputacija), bet šis netikėtai dar nematytas ir nepelnytai per menkai savo laiku įvertintas filmas yra tikras stebuklas. Po „Meilės ir mirties” esant būtinumui išrinkti geriausią Vudžio filmą tektų ilgai svarstyti, ar tai „Anė Hol”, ar „Manhetenas” ar ką tik matytasis „Meilė ir karas” („Love and Death”).

Filmas vaizduoja carinę Rusiją, kurioje į kariuomenę pašauktas neurotiškas jaunuolis nusprendžia nužudyti Napoleoną. Tokiuose siužeto rėmuose gimsta gausybė komiškų situacijų, dialogų, kurių pirmame plane pats Woody Allen’as ir jo daugkartinė, chemiškai tinkanti į porą kompanionė Diane Keaton. Toliau skaityti MEILĖ IR MIRTIS (rež. Woody Allen, 1975) →