Visi įrašai, kuriuos paskelbė Ovidijus R.

Ovidijus R.

It\'s good to live in

NO TRAINS, NO PLANES (1999, rež. Jos Stelling)

Pabaigus pažintį su geriausiais 2023-ųjų filmais galima ramiai grįžti prie vis didėjančio IMDB watchlist‘o, kurio pirmame puslapyje atsirado „No Trains, No Planes”. Šįkart net pavyko atkapstyti, kodėl šis filmas pateko į norimų peržiūrėti sąrašą. Ogi Saulius Macaitis savo recenziją apie Alexo van Warmerdamo (kuris ilgainiui tapo vienu mylimiausių režisierių) „Suknelę” pradėjo įžanga, kurioje pamini režisierių Josą Stellingą, apie kurį mūsuose „tiesiog skandalingai nieko nežinoma”. Taip po kelerių metų siekiant skandalą nuraminti išaušo pirmos pažinties su olandu Stellingu diena. Pasirodo ir jis turi to, Macaičio žadėto, olandiško keistumo ir gali būti, kad taps tokiu pat mylimu kaip Warmerdamas.

„No Trains, No Planes” nėra kritikų geriausiai įvertintas Stelling’o filmas, bet pagal žiūrovų skirtus balus akivaizdu, kad mačiusių mylimas ir tikrai skirtas masiniam žiūrovui. Filmas gan teatrališkas, kamerinis, veik visą laiką besisukantis priestočio kavinėje, į kurią dar šiai nepradėjus dirbti su visa savo manta atsibeldžia miestelio nevykėlis, nuolatinis kavinės lankytojas Gerardas. Anot jo – jis palieka miestą, todėl atvyko su visais atsisveikinti, atnešė draugams dovanų – kam perleidžia savo knygas, kam vinilines plokšteles, ką tiesiog apkabina. Gerardas tikisi, jog tai bus visiems didžiausias dienos siurprizas, bet ši žinia iššaukia nebent abejingą pečių trūktelėjimą. Toliau skaityti NO TRAINS, NO PLANES (1999, rež. Jos Stelling)

ANNE MICHAELS „Atmintis bėglė”

Nėra metafora jausti mirusiųjų poveikį pasauliui.

Po daug metų, po daug knygų, po daug filmų jau galiu pasakyti, kad kažkuriuo gyvenimo momentu holokausto tema kultūroje man tapo išsisėmusi ir visi tie viršeliai su Aušvico pavadinime ar žydų nugarėlėje kelia tik liūdną vypsnį. Tad kanadietė Anne Michaels „Atmintis bėglė” (orig. Fugitive Pieces) su anotacija „Po to, kai naciai nužudė Lenkijos žydo Jakobo Beero tėvus ir išsivedė jo seserį, septynmetį berniuką išgelbėjo Athosas, graikas geologas” buvo savotiškas iššūkis knygai, nes išankstinis nusiteikimas buvo tikrai ne kūrinio naudai. Ir ką tu sau manai – Michaels su keliolika puslapių suardė visus mano blokus, skepsį pakišo kažkur giliai giliai ir „Atmintį bėglę” įrašė tarp pačių geriausiųjų. Jau skaitymo procese išgūglinau, jog knyga gavo virš dešimt apdovanojimų, bet jau nebeturėjau abejonės, jog 1996-aisiais, knygos pasirodymo metais, ji ir negalėjo tyliai nusėsti literatūros paraštėse. Žodžiu, knyga išlaikė išbandymą laiku ir net dabartiniame literatūrinio persisotinimo laikmetyje skaitosi pagauliai, aktualiai ir jaudinančiai. Toliau skaityti ANNE MICHAELS „Atmintis bėglė”

[tv series:] FARGO (2014-2024)

fargo_tv_on_fx.0_cinema_1200.0

Nelabai atmenu apie ką buvo brolių Coenų 1996-ųjų ilgametražis „Fargo” – bus puiki proga pažiūrėti dar kartą,- tačiau Noaho Hawleyjaus adaptacija televizijai pavergė po pirmosios serijos. Hawleyjus nepriekaištingai išlaiko Coenams būdingą tragikomišką atmosferą, stilių, siužeto vingius ir pateikia nuostabaus nuotaikingumo bei šviežumo reginį ir dešimties serijų pirmasis „Fargo” sezonas susivalgo su visais batais.

Istorija apie 2006-aisiais Minesotos mažame miestelyje nutikusius „realius” įvykius negali palikti abejingų.

Po miestelį siaučia šaltakraujiškas žudikas Malvo (vaidina Billy Bob Thornton), jo kelyje netikėtai pasipainiojęs draudimo agentas Lesteris (vaidina Martinas Freemanas) gauna iš žudiko vyrišką dovaną, kuri negrįžtamai pakeičia Lesterio asmenybę, keli už nosių vedžiojami policijos pareigūnai ir smagūs antraplaniai personažai (tarp kurių net charizmatiškasis Oliveris Plattas). Thorntonas čia blizga neįtikėtinai, tačiau jį trigubai lenkia Freemanas, puikiai pažįstamas iš Hobito ir daktaro Vatsono vaidmenų. Freemano personažas neįtikėtinai žavus ir verčiantis nuolat lūpų kampučius riestis viršun. Toliau skaityti [tv series:] FARGO (2014-2024)

GERIAUSI FILMAI 2023

Ateities archyvui pasidedu ir 2023-ųjų labiausius. Šiais metais labiausiai dėmesį traukė Azijos pusės kūryba, o dauguma kritikų išliaupsintųjų nemenkai nuvylė. Tarp pastarųjų būtų ir Martin’o Scorsese’s pusketvirtos valandos epas, kuris jau po pusantros tapo nuspėjamas ir niekuo nebežavintis, ir daug nereikalingų scenų turintis „Passages”, ir save atkartojantis Aki Kaurismäki, galintis sužavėti nebent jo niekad nemačiusį, ir nuolatinį laukimą kažkokio vau žadantis, bet taip ir nepateikiantis „Oppenheimer”. O džiugino ir pavergė žemiau išvardintieji.

RETURN TO DUST / Yin ru chen yan (2022)
Metų favoritas, jau peržiūrėtas dukart ir neabejoju, kad bus dar kartojamas. Be jokių išlygų rekomenduojama visiems, nes čia retas paukštis, kuris suderina ir rimtą dramą, ir nereikliam žiūrovui būtiną veiksmo dinamiką.
Kinija. Kažkoks kaimas, kurio gyventojus modernizacija ir valdiška biurokratija ima stumti iš įprastų gyvenimo taisyklių. Tokiame „Rūstybes kekių” natiurmorte apvesdinami du anksčiau vienas kito nematę ne pirmos jaunystės žmonės ir asilas, kurie pradeda kurti savo santykį. Sunkaus darbo jųdviejų kelią kartais pervažiuoja kito pasaulio grimasos: biznieriai, valstybės tarnautojai, banditėliai, bet pora atkakliai stato savo kaimišką kasdienybę. Iš esmės tai sunkų darbą dirbančių žmonių santykio istorija, kuri šiltai buvo priimta žiūrovų, bet netruko sulaukti Kinijos cenzorių nepasitenkinimo. Ir galima suprasti kodėl – filme buitiškai parodoma kaip valstybės kuriamos taisyklės paveikia paprastus žmones, kurių niekas negirdi, kurių nuomonė niekam nesvarbi, kurie prisimenami tik tada, kai iš jų galima dar labiau pasipelnyti ar verslininkui išgelbėti prireikia retos grupės kraujo. Mažo biudžeto filmas pavergia ne tik širdį spaudžiančia herojų meilės istorija, bet ir kinematografijos subtilybėmis, kurių rezultatas – kiekvienoje scenoje galima rasti ne vieną nuotraukos ant sienos vertą kadrą, kurį nuolat norisi sustabdyti ir gėrėtis (jei netikite, tiesiog pažiūrėkite esančias internete filmo nuotraukas).

RETURN TO SEOUL / Retour à Séoul (2022)
Tikrų režisierės patirčių įkvėptas viskuo nuostabus filmas. Toks, kuris gali įtikti tiek indie kino žiūrovui, tiek neišrankesnėms masėms. Vienas iš tų (o tokių pastaruoju metu vis daugiau), kur nemenką rolę atlieka kultūrų skirtumai, kas mažėjančiame pasaulyje tampa vis aktualesne tema. Toliau skaityti GERIAUSI FILMAI 2023

SUSANNA CLARKE „Piranezis”

Esu Piranezis.
Žinojau, kad iš tiesų tuo netikiu. Piranezis nėra mano vardas.

Labai laukta knyga, kuri nusipelno tiek pagyrų, tiek supeikimo. Po fenomenalaus Susanna ‘os Clarke debiuto romanu “Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis” lūkesčiai antrajam šios britų rašytojos romanui buvo didžiuliai. O „Piranezio” (orig. Piranesi) paminėjimas tarp nominantų geriausiam romanui Hugo, Nebula, Locus, Costa ir dar keliems kitiems apdovanojimams tuos lūkesčius tik dar labiau įaudrino.

Piranezis” visų pirma nustebino savo menka apimtimi – pora šimtų puslapių, kas yra tik lašas jūroje palyginus su pustūkstančiu puslapių storesniu debiutiniu kūriniu. Bet, sakoma, knygos vertė ne puslapiais matuojama, tad lendame į turinį.

Skaitytojas nuo pirmojo puslapio kartu su naratoriumi, kuris, netrunka paaiškėti, ir esti Piranezis, įkurdinamas neaiškios paskirties Name, kuris su visomis jame esančioms Salėmis, Vestibiuliais, Statulomis, Sienomis, Nišomis, Laiptatakiais ir Srautais, yra Pietūs, Šiaurė, Rytai ir Vakarai,- t.y. visas Pasaulis. Mes nežinome, kas Namą pastatė (Piranezis mano, kad Dievai), kada ir kodėl čia atsidūrė Piranezis, kuris lyg Robinzonas Kruzas vedžioja skaitytoją iš menės į menę, pasakoja savo atradimus, pastebėtus cikliškumus, atliktus matavimus, kasdienybę, kurioje didžioji laiko dalis skirta išgyvenimui ir pažinimui. Netrunkame sužinoti, kad Name yra ir daugiau gyventojų: Piranezis reguliariai pasimato su Kitu, kuris mažai domisi Namo labirintais, tačiau nuolat lyg apsėstas bando įgyvendinti kažkokį ritualą, leisiantį atidaryti kažkokias duris… Toliau skaityti SUSANNA CLARKE „Piranezis”

GERIAUSI 2022-ųjų FILMAI

DECISION TO LEAVE / Heojil kyolshim (2022)
Jeigu reikia to vieno ir geriausio, tai tebūnie šis. Korėjietis režisierius Park Chan-wook’as niekada nenuvilia, nors po „I’m a Cyborg, But That’s OK” nesusuko nieko, kas verstų nukristi žandikaulį. Bet pagaliau sulaukiau ir tokio – juo tapo „Decision to Leave”, kuris jau keli mėnesiai sėdi galvoje ir neranda šiemet su kuo konkuruoti. Šis filmas turi viską (ok, išskyrus pretenziją į naują kino kalbą ar kitokį snobišką bullshitą): 1. Nuostabi, iki galo žiūrovui nesugromuliuota meilės-kriminalinė istorija, prie kurios prisidėjo ir Chung Seo-kyung, kartu su Chan-wook’u dirbusi prie „Lady Vengeance”, „I’m a Cyborg, But That’s OK”, „Thirst” ir kt.; 2. Aukščiausios meistrystės režisūra; 3. Pagirtina aktorystė, ypač moterų, kurios čia visos femme fatale; 4. Tobulas garso takelis; 5. Fantastiška techninė pusė – nuo montažo iki kameros darbo ir apšvietimo. 6. Visumos atmosfera, kurioje į vieną susipynę detektyvas ir aistra. Jeigu nepakanka išvardytų priežasčių, tai, žinokite, čia ne galutinis sąrašas: tikrai filme rasite dar daugiau grožybių akiai ir širdžiai. „Decision to Leave” yra tobulas pavyzdys, kaip dėmesys detalėms gali paprastą trilerį paversti gaivališka meilės istorija, kuriai nebus abejingi nei vyrai, nei moterys.

ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖ / Playground / Un monde (2021) Toliau skaityti GERIAUSI 2022-ųjų FILMAI

KONSTANTINAS LILAS – NIEKAS NĖRA TIKRA (2022)

niekam niekam niekam…

Negaliu teigti, kad tai geriausias metų albumas, bet Spotifajus tvirtina, kad jį du antrais klausiau dažniausiai.

Konstantinas Lilas po „Lilas ir Innomine” tandemo išsiskirstymo ėmėsi solinio muzikavimo kelio ir šis netikėtai atrodo labai patraukliai. Į gyvenimą albumą „Niekas nėra tikra” išleidęs Lilas surengė ir jo gyvą pristatymą, po kurio pripažino, jog gan keista patirtis po anšlaginių arenų vėl daryti naują muzikinį startą nuo kuklesnės scenos, bet sustoti nežada. Toliau skaityti KONSTANTINAS LILAS – NIEKAS NĖRA TIKRA (2022)

JEFF VANDERMEER „Susitaikymas”

Jeff‘o VanderMeer‘o trečioji ir paskutinioji „Pietinio pakraščio“ trilogijos dalis „Susitaikymas“ (orig. Acceptance) tęsia beepilogės „Santakos“ veiksmą. Deja, tas tęsinys baisiai išsikvėpęs ir skaitytojui telieka susitaikyti su tuo, kad trijų šimtų puslapių tekstas išganymo ir didelio džiugesio nesuteiks.

Autorius pasakoja jau iš ankstesnių knygų pažįstamų veikėjų likimus, įtraukia ir naujų personažų, sudeda kai kuriuos taškus, tačiau visuma lieka virimu tose pačiose sultyse, kurios nauju poskoniu neatsiskleidžia. Jeigu „Susitaikymo” kelios esminės mintys būtų įkomponuotos į trilogijos antrąją dalį, tai trečiosios galėtų nebūti. Galėtų ir šiaip nebūti, nes (nors veik visas veiksmas vyksta paslaptingojoje Srityje X) čia nėra atsakymų, nėra naujų, netikėtų posūkių, nėra nuostabos, siaubo, įtampos, šiurpo, nerimo, ar kitų emocijų, kurių galima būtų tikėtis iš tokio, weird fiction, žanro. Visuma dvelkia komerciškai sėkmingos kortos ištraukimu, bet negalima ta pačia korta tikėtis kirsti kelissyk. Kai kurie šaltiniai sako, kad trilogija turėtų pasipildyti ir dar viena dalimi. No no no, nebereikia dar vieno tomo formos be turinio, be emocijos, be postūmio ir, perfrazuojant vieną knygos herojų, be atsakymų, o tik su klausimais. Toliau skaityti JEFF VANDERMEER „Susitaikymas”