Pabaigus pažintį su geriausiais 2023-ųjų filmais galima ramiai grįžti prie vis didėjančio IMDB watchlist‘o, kurio pirmame puslapyje atsirado „No Trains, No Planes”. Šįkart net pavyko atkapstyti, kodėl šis filmas pateko į norimų peržiūrėti sąrašą. Ogi Saulius Macaitis savo recenziją apie Alexo van Warmerdamo (kuris ilgainiui tapo vienu mylimiausių režisierių) „Suknelę” pradėjo įžanga, kurioje pamini režisierių Josą Stellingą, apie kurį mūsuose „tiesiog skandalingai nieko nežinoma”. Taip po kelerių metų siekiant skandalą nuraminti išaušo pirmos pažinties su olandu Stellingu diena. Pasirodo ir jis turi to, Macaičio žadėto, olandiško keistumo ir gali būti, kad taps tokiu pat mylimu kaip Warmerdamas.

„No Trains, No Planes” nėra kritikų geriausiai įvertintas Stelling’o filmas, bet pagal žiūrovų skirtus balus akivaizdu, kad mačiusių mylimas ir tikrai skirtas masiniam žiūrovui. Filmas gan teatrališkas, kamerinis, veik visą laiką besisukantis priestočio kavinėje, į kurią dar šiai nepradėjus dirbti su visa savo manta atsibeldžia miestelio nevykėlis, nuolatinis kavinės lankytojas Gerardas. Anot jo – jis palieka miestą, todėl atvyko su visais atsisveikinti, atnešė draugams dovanų – kam perleidžia savo knygas, kam vinilines plokšteles, ką tiesiog apkabina. Gerardas tikisi, jog tai bus visiems didžiausias dienos siurprizas, bet ši žinia iššaukia nebent abejingą pečių trūktelėjimą. Toliau skaityti NO TRAINS, NO PLANES (1999, rež. Jos Stelling) →

Ateities archyvui pasidedu ir 2023-ųjų labiausius. Šiais metais labiausiai dėmesį traukė Azijos pusės kūryba, o dauguma kritikų išliaupsintųjų nemenkai nuvylė. Tarp pastarųjų būtų ir Martin’o Scorsese’s pusketvirtos valandos epas, kuris jau po pusantros tapo nuspėjamas ir niekuo nebežavintis, ir daug nereikalingų scenų turintis „Passages”, ir save atkartojantis Aki Kaurismäki, galintis sužavėti nebent jo niekad nemačiusį, ir nuolatinį laukimą kažkokio vau žadantis, bet taip ir nepateikiantis „Oppenheimer”. O džiugino ir pavergė žemiau išvardintieji.

RETURN TO DUST / Yin ru chen yan (2022)
Metų favoritas, jau peržiūrėtas dukart ir neabejoju, kad bus dar kartojamas. Be jokių išlygų rekomenduojama visiems, nes čia retas paukštis, kuris suderina ir rimtą dramą, ir nereikliam žiūrovui būtiną veiksmo dinamiką.
Kinija. Kažkoks kaimas, kurio gyventojus modernizacija ir valdiška biurokratija ima stumti iš įprastų gyvenimo taisyklių. Tokiame „Rūstybes kekių” natiurmorte apvesdinami du anksčiau vienas kito nematę ne pirmos jaunystės žmonės ir asilas, kurie pradeda kurti savo santykį. Sunkaus darbo jųdviejų kelią kartais pervažiuoja kito pasaulio grimasos: biznieriai, valstybės tarnautojai, banditėliai, bet pora atkakliai stato savo kaimišką kasdienybę. Iš esmės tai sunkų darbą dirbančių žmonių santykio istorija, kuri šiltai buvo priimta žiūrovų, bet netruko sulaukti Kinijos cenzorių nepasitenkinimo. Ir galima suprasti kodėl – filme buitiškai parodoma kaip valstybės kuriamos taisyklės paveikia paprastus žmones, kurių niekas negirdi, kurių nuomonė niekam nesvarbi, kurie prisimenami tik tada, kai iš jų galima dar labiau pasipelnyti ar verslininkui išgelbėti prireikia retos grupės kraujo. Mažo biudžeto filmas pavergia ne tik širdį spaudžiančia herojų meilės istorija, bet ir kinematografijos subtilybėmis, kurių rezultatas – kiekvienoje scenoje galima rasti ne vieną nuotraukos ant sienos vertą kadrą, kurį nuolat norisi sustabdyti ir gėrėtis (jei netikite, tiesiog pažiūrėkite esančias internete filmo nuotraukas).

RETURN TO SEOUL / Retour à Séoul (2022)
Tikrų režisierės patirčių įkvėptas viskuo nuostabus filmas. Toks, kuris gali įtikti tiek indie kino žiūrovui, tiek neišrankesnėms masėms. Vienas iš tų (o tokių pastaruoju metu vis daugiau), kur nemenką rolę atlieka kultūrų skirtumai, kas mažėjančiame pasaulyje tampa vis aktualesne tema. Toliau skaityti GERIAUSI FILMAI 2023 →

DECISION TO LEAVE / Heojil kyolshim (2022)
Jeigu reikia to vieno ir geriausio, tai tebūnie šis. Korėjietis režisierius Park Chan-wook’as niekada nenuvilia, nors po „I’m a Cyborg, But That’s OK” nesusuko nieko, kas verstų nukristi žandikaulį. Bet pagaliau sulaukiau ir tokio – juo tapo „Decision to Leave”, kuris jau keli mėnesiai sėdi galvoje ir neranda šiemet su kuo konkuruoti. Šis filmas turi viską (ok, išskyrus pretenziją į naują kino kalbą ar kitokį snobišką bullshitą): 1. Nuostabi, iki galo žiūrovui nesugromuliuota meilės-kriminalinė istorija, prie kurios prisidėjo ir Chung Seo-kyung, kartu su Chan-wook’u dirbusi prie „Lady Vengeance”, „I’m a Cyborg, But That’s OK”, „Thirst” ir kt.; 2. Aukščiausios meistrystės režisūra; 3. Pagirtina aktorystė, ypač moterų, kurios čia visos femme fatale; 4. Tobulas garso takelis; 5. Fantastiška techninė pusė – nuo montažo iki kameros darbo ir apšvietimo. 6. Visumos atmosfera, kurioje į vieną susipynę detektyvas ir aistra. Jeigu nepakanka išvardytų priežasčių, tai, žinokite, čia ne galutinis sąrašas: tikrai filme rasite dar daugiau grožybių akiai ir širdžiai. „Decision to Leave” yra tobulas pavyzdys, kaip dėmesys detalėms gali paprastą trilerį paversti gaivališka meilės istorija, kuriai nebus abejingi nei vyrai, nei moterys.

ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖ / Playground / Un monde (2021) Toliau skaityti GERIAUSI 2022-ųjų FILMAI →