Jau neatgaminsiu, kodėl šis filmas kažkada pateko tarp kitų norimų pažiūrėti Brazilijos kūrėjų filmų. Ar kad buvo pastebėtas Kanų kino festivalyje, ar kad Brazilija jį buvo atrinkusi kaip pretendentą į Oskarus, ar kad jis minimas ne viename geriausių Brazilijos filmų sąraše. Režisieriaus Marcelo Gomes’as inicialai gali būti žinomi iš „Once Upon a Time Veronica” (režisavo) ar Gabriel’is Mascaro statytų „Neon Bull” („Boi Neon”) ir „Divine Love” („Divino Amor”), kur Gomes’as buvo scenaristas.
„Cinema, Aspirinas e Urubus” (angl. „Cinema, Aspirins and Vultures”, liet. „Kinas, aspirinas ir grifai”) yra kelio filmas, kuriame žiūrovas kartu su vokiečiu, aspirino pardavėju, senu sunkvežimiu kratosi duobėtais keliais per atokius Brazilijos kaimus, šluostosi nuolat tekantį prakaitą, kovoja su gyvatėmis, klauso radijo, nakvynės gyvenvietėse atveju montuoja kino projektorių, per kurį sutemus rodo aspiriną reklamuojančius filmukus. Pastarosios, keliaujančio kino laikus primenančios, scenos nepaliks nei vieno kinomano abejingu. Žinoma, pakeliui atsiranda įvairiausių pakeleivių, kurie įneša savo turinio: vieni tampa palydovais keliams kilometrams, o kitas ir draugu visam gyvenimui. Toliau skaityti CINEMA, ASPIRINAS E URBUS (2005, rež. Marcelo Gomes)
/images/books/14482021/1702645604_baltasis-triuksmas-1.jpg)
Štai pradžiai keli klausimai. Kaip atrodėt prieš gimdami? Kaip atrodysite pomirtiniame gyvenime, nepriklausomai nuo rasės ar spalvos?
Taip, šis filmas šiandien iškart siejasi su tam tikra dvejopa kontroversija (Rusijos karas Ukrainoje ir Woody Alleno taip ir nenuvalyta reputacija), bet šis netikėtai dar nematytas ir nepelnytai per menkai savo laiku įvertintas filmas yra tikras stebuklas. Po „Meilės ir mirties” esant būtinumui išrinkti geriausią Vudžio filmą tektų ilgai svarstyti, ar tai „Anė Hol”, ar „Manhetenas” ar ką tik matytasis „Meilė ir karas” („Love and Death”)./images/books/20839/1623849749_Coetzee_barbaru_belaukiant_72max.jpg)
Iš kažkur manyje yra gaji nuostata, jog gavę literatūros Nobelio premiją rašytojai nežino, ką su ja daryti ir iš didelio rašto išeina iš krašto. Neturiu tam nenuginčijamų įrodymų, bet J. M. Coetzee lieka pavyzdžiu, kurio ikinobeliniai kūriniai man patinka daug labiau.
Gibsonas. Kiberpanko klasikas. O kaip būna su klasika? Arba mokykla ar gyvenimas priverčia perskaityti, arba ne. O skaitymo metu tas klasiškumas ir patvirtinamas arba paneigiamas. Paprastai patvirtinimas žengia koja kojon su aktualumu šiandienai, amžinosiomis vertybėmis ir nepasidavimu laiko diktuojamiems gyvenimo pokyčiams. Kitu atveju kūriniui tenka sukti uodegą ir būti pritempinėjamam prie klasikos etiketės. Prie pastarųjų priskirčiau ir „Neuromantą” (orig. Neuromancer).
Pabaigus pažintį su 
Po daug metų, po daug knygų, po daug filmų jau galiu pasakyti, kad kažkuriuo gyvenimo momentu holokausto tema kultūroje man tapo išsisėmusi ir visi tie viršeliai su Aušvico pavadinime ar žydų nugarėlėje kelia tik liūdną vypsnį. Tad kanadietė Anne Michaels „Atmintis bėglė” (orig. Fugitive Pieces) su anotacija „Po to, kai naciai nužudė Lenkijos žydo Jakobo Beero tėvus ir išsivedė jo seserį, septynmetį berniuką išgelbėjo Athosas, graikas geologas” buvo savotiškas iššūkis knygai, nes išankstinis nusiteikimas buvo tikrai ne kūrinio naudai. Ir ką tu sau manai – Michaels su keliolika puslapių suardė visus mano blokus, skepsį pakišo kažkur giliai giliai ir „Atmintį bėglę” įrašė tarp pačių geriausiųjų. Jau skaitymo procese išgūglinau, jog knyga gavo virš dešimt apdovanojimų, bet jau nebeturėjau abejonės, jog 1996-aisiais, knygos pasirodymo metais, ji ir negalėjo tyliai nusėsti literatūros paraštėse. Žodžiu, knyga išlaikė išbandymą laiku ir net dabartiniame literatūrinio persisotinimo laikmetyje skaitosi pagauliai, aktualiai ir jaudinančiai.