Dalinuosi įspūdžiais apie keletą Kino pavasario filmų, kuriuos jau pavyko pamatyti. Gal kažkam pravers apsisprendžiant kurį verta žiūrėti, kurio ne.
Ryuichi Sakamoto | Opus 2023
Didžiojo japonų kompozitoriaus muzikinis atsisveikinimas prieš paliekant šį pasaulį. Tokia savotiškai unikali patirtis. Ekrane pusantros valandos – tik pats Ryuichi ir fortepijonas. Po kokios trečios kompozicijos supranti, kad tai ne koks „Coda” tęsinys, kad nieko daugiau čia ir nebus, tik tas lėtas, intymus stambaus plano kameros judesys ir neskubri klavišų muzika. Jokių pasakojimų už kadro, jokio pabėgimo iš kameros, jokių personažo prisiminimų. Toks atsisveikinimo grynuolis, juodai baltas, tuo kažkuo leidžiantis susitapatinti su šermenų atmosfera, kur bijai garsiau atsidust, nusikosėt, pajudėt kino salės kėdėje, nekalbant jau apie popkorno triauškimą, gėrimo siurbčiojimą ar pasišnabždėjimą su bendražiūriu. Ir tas sakrališkumas apėmė ne mane vieną – po filmo dauguma išeidinėju su pilnomis dėžutėmis popkorno ir čipsų. Vienok, kai salėje esi ne vienas, neįmanoma 100 procentų tos tylos užtikrinti, tad negaliu sakyti, kad visą laiką buvau tik aš ir Ryuichi: buvo ir šiugždesio, poperėlių traškesio, kėdžių girgždesio bei žemų dažnių iš gretimų salių. Todėl įsibėgėjus opusui norėjau tos patirties dar grynesnės ir tai, matyt, lengviau pasidaryti namie su ausinėmis, nei kino teatre. Juolab, kad „Opusą” rodo ir lietuviškosios strymingo platformos.
KRYČIO ANATOMIJA
Na, ką čia daugiau bepridursi be visų liaupsių šiam filmui, kad tikrai vertas pažiūrėti. Gal tik nebūtinai kino teatruose, nes jame daugiau pokalbių, teismo posėdžių, nei didelio ekrano vertų kadrų. Kita vertus, tai vienas stipriausių festivalio filmo su puikia vokiečių aktorės Sandros Hüller vaidyba, tai jei rinktis vieną ar du verčiausius šio festivalio filmus, be abejonės šis turėtų būti prie „must see”. Na, o po filmo bičiulių ratuose bus galima padiskutuoti įvairias versijas apie tai – kas visgi ten įvyko?
MŪSŲ DIENOS
Juostoje persipina dvi iš pažiūros nesusijusios istorijos: pirmoje – nusivylusi buvusi aktorė, kuri palikusi darbus ilsisi savo ilgametės draugės bute; antroje – vidutinio amžiaus, nuo alkoholio priklausomas poetas, tapęs kultine asmenybe jauniesiems skaitytojams.
Hong Sang-soo juostoje, kaip ir ankstesnėse, esminis dalykas yra pokalbiai, kurie išsirutulioja į filosofines diskusijas apie profesinius pasirinkimus, gyvenimą, kūrybą, meilę iki tragikomiškų scenų su katino dingimu (ir atsiradimu), alkoholiu ir pan. Tikrai maloniai susižiūrėjo ir ne kartą smagiai pakvatojom.
METAI BUVO SUNKŪS
Šiemet festivalyje daugelis gerų filmų yra gana niūroki, tad jei norėsit kažko nuotaikingesnio – rekomenduoju šią juostą. Jame rasite tokio sveiko pasišaipymo iš visokių priklausomybių klubų (šiuo atveju – du bičai, šopoholikai – priklausomi nuo visokių nereikalingų daiktų pirkimo), aktyvistų veiklos ir išsvajotos meilės, dėl kurios gali ryžtis beprotiškiausiems dalykams ar net pakeisti pasaulį. Kūrėjai naudoja daug klišių ir šiaip pats filmas gal mažiausiai šiam festivaliui tinkamas, bet visai smagus, jei dairysitės ko nors labiau pramogai.
VISI MES SVETIMI
Labai siurrealistiškas, sapniškas, puikių aktorių filmas apie du vienišus vyrus, gyvenančius tame pačiame dangoraižyje Londone. Čia rasite visko – homoseksualams aktualias temas dėl atsivėrimo artimiesiems, jų orientacijos priėmimo; vaikystėje patiriamų patyčių dėl savo „kitoniškumo”; ankstyvos tėvų netekties ir to pasekmių gyvenime, troškimo bent sapnuose, haliucinacijose ar tik savo fantazijose sutikti mirusiuosius ir pratęsti su jais nebuvusius pokalbius. Na o visa tai lydi dviejų neseniai susipažinusių artimų sielų santykis, suartėjimo istorija Londono megapolyje.
INTERESŲ ZONA
Dar vienas festivalio filmas su šių metų žvaigžde Sandra Hüller, kurio tikrai verta nepraleisti. Aušvico koncentracijos stovyklos komendantas Rudolfas Hoessas su žmona Hedwiga sau ir savo vaikams kuria svajonių gyvenimą, čia pat už stovyklos sienos. Filme nepamatysit nei vienos baisios scenos, tačiau idiliškas gyvenimas rojaus sode nuolatos lydimas garsų iš už sienos ir iš krematoriumų sklindančių dūmų. Labai atmosferinis filmas, o kartu priverčiantis susimąstyti apie paraleles su tuo, kas šiuo metu vyksta greta mūsų valstybės sienų.
ŽEMIŠKOS EILĖS
Filmas sudarytas iš juodojo humoro vinječių leidžia pažvelgti į iraniečių gyvenimą, jiems grumiantis su vyriausybės primesta socialine, kultūrine ir religine biurokratija. Statiška kamera vaizduoja daugybę istorijų, kuriose iraniečiai dalyvauja pokalbyje dėl darbo, vairavimo teisių gavimo, savo filmo kūrimo, plaukų parodymo ir pan. Šios trumpos situacijos gana išraiškingai atskleidžia Irano gyventojų, pavargusių nuo kasdienybę varžančios politikos, portretą.
GELTONAME ŠILKVERPIO KOKONE
Nuėjau į šį filmą labai neišsimiegojus po darbingos savaitės ir po valandos laaaabai lėto filmo tekėjimo stipriai pradėjo migdyti, kad teko jį palikti :) Grįžusi prisiskaičiau tiek gerų apie jį atsiliepimų, kad supratau, jog tiesiog neišlaukiau, kol prasidės KAŽKAS verto dėmesio, už ko būtų galima užsikabinti ir jausti prasmę trijų valandų išsėdėjime.
Po kelių dienų pratęsiau juostos peržiūrą iki pabaigos, bet be to, kad buvo tikrai keletas gražių tarkovskiškų kadrų, visgi stebuklas man su šiuo filmu neįvyko. Trys valandos labai lėto, sapniško (ir migdančio) tekėjimo nežinia kur…
SVAJONIŲ ATOSTOGOS
Man priminė tokius senos manieros gerus filmus (pvz. „Mirusiųjų poetų draugija”), šiuo atveju apie mokinį ir mokytoją, priverstus kartu leisti žiemos atostogas, nes Kalėdoms iš internato mokinio nepasiėmė tėvai. Na ir tradiciškai – paauglys iš pradžių vaidina ciniką ir pan., o vėliau šių dviejų vienišų „atostogautojų” santykiai sušyla. Jautrus ir šiltas filmas, tik irgi abejoju, ar būtinas žiūrėti kino teatruose.
HOW TO HAVE SEX
Fimas gan organiškas, dinamiškos kinematografijos, tačiau turi bėdą, jog per ilgai einama iki konfliktinės scenos – pirmojo pusvalandžio prasmingumas labai ginčytinas. Tematika, greičiausiai, bus įdomesnė ir aktualesnė jaunesnei auditorijai. Net filmo pavadinimas orientuotas į jauno žiūrovo pritraukimą, nors tiksliau būtų buvę pavadinti „Kokio sekso neturėti”. Tad siužetas gali jaunimą įspėti, o jau turintiems patirties priminti jaunystės metus, savo pirmąjį kartą, kuris romantizuojamas, tikimasi, kad bus ypatingas, kaip tikisi ir šio filmo herojė, kurios ypatingoji naktis vaikinui yra tik dar vienas eilinis girtas pasidulkinimas nesvarbu su kuo. Filmas apie klaidas, laiką, kurio nebeatsuksi, traumas, su kuriomis tenka toliau gyventi.
