„Viskas, ką myliu” (Wszystko, co kocham) režisierių Jacek Borcuch galima pasveikinti tapus neoficialiu geriausio praeitų metų lenkų filmo autoriumi. Taip, Gdynėje juostai teko tenkintis „tik” žiūrovų simpatijų prizu, o „Sundance” festivalyje „tik” būti atrinktam į programą (įdomu ar mes ten kada nors pateksim?), tačiau faktas, jog būtent šį darbą Lenkija nutarė pristatyti „Oskarui”.
Jacek Borcuch padarė neįtikėtiną darbą ta prasme, jog dauguma filmo sudedamųjų dalių nėra „kažkas tookio”. Anaiptol. Duok negabiam režisieriui ant popieriaus surašytą idėją apie meilę, maištą, muziką ir revoliuciją ir jis prifarširuos juostą stereotipiškais geriečių-blogiečių portretais, perspaustai melodramatiškomis asmeninių santykių linijomis bei ausų kimštukų reikalaujančiu garso takeliu (ne tik dėl garsumo, bet ir dėl tekstų). O štai „Viskas, ką myliu” visa persipina organiškai, subtiliai, nuoširdžiai ir originaliai.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=_O-rn7rWvs4
1981 metai. Solidarumo judėjimas, ilgainiui užtikrinęs Lenkijai nepriklausomybę, įgauna pagreitį, o visame šiame kontekste vyksta mažos asmeninės dramos: bandymas dalyvauti pankroko muzikos festivalyje, mokyklos baigimas, išsiskyrimas, pirma meilė, seksas, suėmimai. Tame pačiame pasakojime Jacek Borcuch tarytum gretina du labai skirtingus, bet tuo pačiu ir panašius dalykus – savęs atradimą, savirealizaciją ir laikotarpį, kai pasaulio žemėlapyje save iš naujo atrado Lenkija. Panašios baimės, ta pati drąsa, naivumas ir tikėjimas. Vieną akimirką matai, kad mylimuosius gali išskirti faktas, jog vieno jų tėvai priklauso Solidarumui, o kito šeimoje yra kariškis, tačiau didžiųjų įvykių fone viską gali pakeisti net mirštančios karininko motinos prisiminimas apie tai, jog jos sūnus, kaip ir pankrokeris anūkas, niekada nemėgo šukuotis – „bijojo šukų, kaip dalgio”. Tai tie laikai, tas laikotarpis, kai „teisinga” ir „taip turi būti” užleido vietą kur kas stipresniems „aš manau”, „aš tikiu”, aš noriu”, „mums ir man to reikia”. Gali peržiūrėti filmą milijoną kartų, bet nei didžiosiose scenose, nei mikroįvykiuose, kurių dalis lieka už kadro, nerasi nė vieno mūšio, kuriame triumfuoja nusistovėjusi santvarka, sistema, taisyklės. Tai judėjimo į priekį, maišto, pergalės filmas, net jeigu kartais gražiai papasakotoje istorijoje didieji dalykai lieka už mažųjų nugarų. Kaip ten bebūtų, didelė istorija – tai daugybė mažų istorijų.
Atskiru punktu norisi paminėti visą aktorių kolektyvą ir Olga Frycz atskirai. Gal ji ir nėra pagrindinė filmo herojė, bet juostos nuoširdumo, nekaltumo ir jaunatviškumo dvasia net ir po filmo didžia dalimi siesis su ja. Na, žinoma ir su Mateusz Kosciukiewicz, tačiau sunku praleisti progą pasidžiaugti, tuo, jog kaip jau ir sakiau „Pasakai”: „Pagaliau pažiūrėjus filmą bus galima svaigti ne apie nepasiekiamas žvaigždes, bet tas, kurios gyvena vos pervažiavus sieną”.
Puikus darbas su geriausią metų sekso scena (paplūdimyje).
NUORODOS:
„Viskas, ką myliu” seansai.
