„Nepatogus Kinas“: nuo Lietuvos politikų iki Sundance nugalėtojų.

Kaip jau tampa įprasta, spalį kino mėgėjams tampa vis sudėtingiau pasirinkti, kam skirti savo laisvą laiką. Visą eilę mėnesio kino renginių užbaigia žmogaus teisių kino festivalis „Ad Hoc: Nepatogus Kinas“, pakviesiantis į daugiau nei 40 dokumentinių filmų seansus.

Ketvirtąjį kartą vyksiančio „Nepatogaus kino“ programa – kaip niekada įvairi. „Į žmogaus teises galima žvelgti iš įvairių kampų. Šiemet rengdami programą siekėme dalį temų tęsti, tačiau taip pat norėjome rasti ir tokių, kuriomis festivalio metu dar nebuvo kalbėta. Lyčių lygybė, skurdas ar stiprėjantis nacionalizmas – vienos iš jų.“ – teigia festivalio direktorius Gediminas Andriukaitis.

Programoje „Tvirti ir įsiutę“ žvelgiama į radikalių nacionalistinių judėjimų ištakas Serbijoje, Vengrijoje, Rusijoje ir Gruzijoje. Netikėtu kampu į Gruzijos ir Rusijos konfliktą padės pažvelgti „Lyderis visada teisus“ ir „Savi“. Du trumpi filmai, rodomi vieno seanso metu, padeda suvokti, kur link keliauja Vladimiro Putino ir Michailo Saakašvilio vadovaujamos šalys. Abu politikai (tuometiniai prezidentai) finansuoja jaunimo stovyklas, kur tūkstančiai jaunuolių mokosi patriotizmo, lyderystės ir būsimos politinės karjeros žaidimo taisyklių. Tačiau stebina ne tiek seni ir stebėtinai panašūs propagandiniai mokytojų metodai, kiek klusnus jaunų žmonių pasiryžimas neklausinėjant priimti jiems įteigiamas tiesas.

„Ties skurdo riba“ – taip pat nauja festivalio programa, atsiradusi neatsitiktinai. „2010 metai Europoje paskelbti kovos su skurdu ir atskirtimi metais, todėl pamanėme, kad vargu ar rasime tinkamesnį laiką apie tai kalbėti ir mūsų festivalyje.“ – teigia G. Andriukaitis. „Geležiniai varnai“ – vienas ryškiausių šios programos filmų. Pripažinimo Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje (IDFA) sulaukusioje juostoje pasakojama apie Bangladeše esančias didžiausias pasaulyje laivų kapinės. Tarp milžiniškų metalo plokščių be jokių saugos priemonių ir už du dolerius per dieną dirba vyrai ir vaikai, nuolat rizikuodami savo gyvybėmis. Įspūdingų vaizdų kupinas filmas, priverčiantis žavėtis jo kuklių veikėjų vidine stiprybe ir žmoniškumu, išliekančiu žvelgiant žlugdančiam skurdui į akis.

Kaip ir kiekvienais metais, dalis festivalio filmų siekia aprėpti platesnį temų ratą (festivalio programa „Panorama“). „Mugabe ir baltieji afrikiečiai“ nukelia į Zimbabvę, kur diktatorius Mugabe vykdo žiaurią žemės „reformą“, siekdamas perdalinti žemes atimant jos plotus iš baltųjų fermerių ir atiduodant režimui palankiems pareigūnams ar tiesiog savo klano nariams. Tačiau viena baltųjų fermerių šeima nusprendė nenuleisti rankų ir bylinėtis su diktatoriumi teisme. Bylos baigtis gali nulemti ne tik šios šeimos likimą, tačiau kartu ir ateitį didelės dalies Zimbabvės gyventojų, kenčiančių nuo kiršinančio, korumpuoto ir valdžios ištroškusio diktatoriaus rankos. Intymus ir sukrečiantis, pripažintas geriausiu praėjusių metų nepriklausomu britų filmu.

Kitą, ne mažiau garsų filmą – „Pavojingiausias žmogus Amerikoje: Daniel Ellsberg ir Pentagono dokumentai“ – festivalyje pristatys pats filmo režisierius. Tai pasakojimas apie išsilavinusį ir principingą žmogų, paaukojusį karjerą ir asmeninį gyvenimą tiesai, teisingumui ir sąžinės laisvei. Interviu ir archyvinės medžiagos pagalba filmas perteikia septinto dešimtmečio atmosferą Amerikoje bei pasakoją apie ginčą, daug davusį JAV spaudos ir žodžio laisvei. Filmas buvo nominuotas šių metų Oskaro apdovanojimuose.

Į kitą pasaulio kraštą nukelia „Liaudies priešai“ (šių metų Sundance festivalio specialiojo žiuri prizo laimėtojas). Nors pagrindinė filmo ašis sukasi aplink diktatorių Polpotą ir Kambodžos gyventojų genocidą, tačiau ne kraupi istorija yra pagrindinis filmo akcentas. Tai sukrečiantis filmas apie besąlygišką gėrį ir brutalų blogį, apie žmogiškąją prigimtį bei apie vieno žmogaus gebėjimą daryti siaubingiausius dalykus, o kito – mokėjimą už juos atleisti.

Nuolatinėje festivalio programoje, skirtoje įvairovei ir asmenų lygiateisiškumui pabrėžti, žiūrovų laukia siurprizas. Be eilės kitų šios programos filmų, festivalyje įvyks jauno belgų režisieriaus filmo „Du paradai, du pasauliai.. Viena Europa?“ premjera. Tai trumpas žvilgsnis į Baltic Pride 2010 įvykius Lietuvoje, pagrindinius jo veikėjus ir oponuojančias puses. Nors siaučiančios minios ir barikadas laužiančių Lietuvos politikų vaizdai daugeliui žiūrovų bus matyti, tačiau šis filmas suteikia galimybę pažvelgti į renginį ir iš kitos, eisenos dalyvių perspektyvos.

Antrus metus iš eilės festivalyje išlieka ir „Žalioji programa“, jungianti žmogaus teises su darnaus vystymosi ir aplinkosaugos idėjomis. Režisierius Fredrik Gertten festivalyje pristatys „BANANAS!*” – skandalingai pagarsėjusį (ne tiek dėl turinio, kiek dėl jį lydėjusių teisminių ginčų) filmą. Pasaulinę šio filmo premjerą milijoniniais ieškiniais užgniaužti bandė pagrindinis filmo veikėjas – maisto gamybos korporacija „Dole”.

Šiuos, ir daugelį kitų žmogaus teisių kino festivalio „Ad Hoc: Nepatogus Kinas 2010“ filmų galės pamatyti ne tik didžiųjų, bet ir mažesnių miestų žiūrovai. Spalio 21 d. Vilniuje prasidėsiantis festivalis vėliau į nemokamas peržiūras pakvies Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus ir Ukmergės kino mėgėjus. Daugiau informacijos apie festivalį galima rasti svetainėje www.nepatoguskinas.lt

Paimta iš

fb-share-icon

2 komentarai apie “„Nepatogus Kinas“: nuo Lietuvos politikų iki Sundance nugalėtojų.”

  1. asmeniškai aš, džiaugiuosi, jog šiemet bus „ekrane – moterys” programa, taip bent kiek aktualizuojant mūsų visuomenės brangiosios problemas.

  2. beje, labai gerai parinkta iliustracija;)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.