„We’ve literally lived the ultimate boy’s adventure tale, through a longer, more rewarding career than anyone could hope for”.
– a-ha

Prieš koncertą suabejoju ar tik nebus Lietuva pataupius ant kituose a-ha koncertuose matytų projekcijų – sunku patikėti, kad kažką būtų galima projektuoti ant grotų esančių už muzikantų nugarų. Kadangi pasiruošimas po Jurgos pasirodymo užtrunka (apie pusvalandį), pasidalinu nuogastavimais SMS žinute. Gaunu atsakymą: po U2 koncerto manęs jau vis tiek niekuo nenustebintų. Neabejoju, tačiau tuo pačiu prisimenu faktą, jog 1991 metais jie papuolė į „Guinness Book of Records” už gausingiausią mokamą koncertą – kartą Brazilijoje jų klausėsi 198 000 žmonių. Bet aš nerenku faktų. Vienas didelis portalas raportavo, jog „Po dviejų bisų beveik dvi valandas trukusį vakarą vainikavo 9 milijonus muzikos gerbėjų pavergusi daina „Take On Me“, kas, tikriausiai, reiškia, jog buvo panaudota statistika iš skilties „parduoti singlai bei albumai”. Su pavergtųjų skaičiumi tai, žinoma, menkai susiję. Man gi a-ha yra visai kiti dalykai…

Tais „Sony”, „Denon”, „TDK”, SNC (o nesėkmės atveju ir „Tokaido”) kasečių laikais, jų debiutinis albumas „Hunting High and Low” užėmė vieną „Sony” su mėlynai baltu popiereliu pusę. Nereikia žiūrėti į jų diskografiją, kad prisiminčiau, jog jis išleistas 1985 – ant šoninės nugarėlės galėjau tai matyti beveik dešimtmetį. Žinoma, vos tik Lietuvą aplankė lėkštės bei Liucija Baškauskaitė, kuri (iš)mokė mus angliškai, o man asocijuojasi su per Tele-3 rodyta MTV, video kasetėse atsirado ir žymusis „Take on Me” bei „Sun Always Shines on TV”, „Hunting High and Low” ir daugelis kitų, kuriuos vieną dieną pavyko pagauti per „a-ha weekend„.

Jau prasidėjus koncertui, gaunu žinutę: „prie pulto chebra sakė, kad koncertas 1.30-2h valandos, max du bisai, paskutinis „take on me”, o tada visi namo” į ką atsakau: „taip, o priešpaskutinis „the living daylights”, o dar prieš tai „analogue”. Ne, jeigu matėt ankstesnį įrašą „21 daina, kurią galėsit išgirsti a-ha koncerto Vilniuje metu”, staigmenų Lietuvoje nebuvo. Metalinės konstrukcijos už muzikantų nugarų virto puikia platforma vaizdo projekcijoms, mus, kaip ir daugelį europiečių, pasitiko „The Sun Always Shines on TV”, per vidurį balsą leido parodyti „Hunting High and Low”, o viską vainikavo „Take on Me” – hitų trijulė iš debiutinio albumo.

Dar prieš apšildančios Jurgos pasirodymą įsikūriau prie garsistų pulto – vedinas tradicine logika, jog jeigu jau prie garsistų garsas bus šūdinas, tai kitur jis bus dar šūdinesnis. Tada prisiminiau, kad youtubinių klipų esu atsižiūrėjęs ir patraukiau arčiau scenos – kad a-ha atminty išliktų kaip kažkas daugiau negu 560x340px. Priešais įsikūrė dvidešimtkažkelių vaikinukas, kurio neįmantrus atgal paduoto užpakalio kraipymas ir dažnai į viršų iškeltos rankos priminė nepalyginamai jaunesnės kartos vakarėlį po lengvos dozės. Iš kairės stovėjo moteris į kurią pažinties metu drįsčiau kreiptis tik „Jūs”. Kitaip tariant, vargiai galėjai rasti bendrą publikos vardiklį išskyrus pomėgį norvegų trijulės kuriamai muzikai. Nėra ko stebėtis – a-ha irgi smarkiai pasikeitę. Nuo vaikinukų su skarelėmis po kaklu bei ant rankų ir odelių – lengvai solidžios personos su kostiumukais. Neužmiršęs senų-gerų laikų iš archyvo prieš koncertą iškrapščiau dailų odinį šniūrgalį „lengvu rankos judesiu” virstanti puikia apyranke. Tiesa, dailus šniurgalis įvaldytas tik kažkada šiame dešimtmetyje – grupės pakilimo laikais tekdavo imti senas odines pirštines ir karpyti jas panašiai, kaip spirale yra skutama obuolio žievelė. Ir čia jau be jokio seilėjimosi reikia pripažinti, kad visi tokie dalykai priartina prie grupės – to niekada nepatirs tas, kam viskas prieinama kelių mygtukų paspaudimu (pradedant mp3 parsipūtimu ir baigiant odelėmis iš ebay’jaus).

Dieve, kaip lengva nuo šūdino garso pereiti iki odelių ant riešo… Tik, kad apie garsą tegaliu pasakyti subjektyvią nuomonę. Tokiose vietose, tikiu, nuomonių apie garso kokybę yra ne mažiau negu sėdimų bei stovimų vietų. Netoli scenos, kur nelabai ir būtą galimybių pasigauti aidus nuo visų plokštumų, man jis pasirodė puikus. Koncertine, ne audiofiline prasme, žinoma. Per Jurgos pasirodymą vienu metu pajutęs ir aukštų perteklių, ir drebėjimą ausyje tuo pačiu metu, nusiteikiau blogiausiam, bet per a-ha garso bangos susitvarkė. Susitvarkė man, žinoma, nes negaliu įsivaizduoti a-ha koncerto, kuriame Mortenas pusę laiko nebendrautų su garsistais, aiškindamas kada jam ausinėje ką pagarsinti, o kada patildyti. Tai irgi dalis žavesio. Ir būtent tokio žavesio trūkumas buvo bene vienintelis koncerto minusas…

a-ha jau ne berniukų kompanija, kad ir kaip puikiai bebūtų išsilaikę. Tai profesionalai. Šis, paskutinis, turas, tikėtina, yra vienas didesnių jų karjeroje ir išskyrus tokius dalykus kaip balso stygų uždegimas (būta šiemet ir to), visa buvo šiek tiek per sklandu. Žinoma, to negalima lyginti su neseniai „Vilnius Jazz” grojusio James Blood Ulmer sklandumu – kai jau džiazas tampa toks nuspėjamai sklandus, gali pradėt laukt tragedijos, pop muzikos atveju gi standartai bei viltys kiek kitame lygmenyje. Ir vis tik… Ne bendravimo trūko – trūko gyvumo, improvizacijos, netobulumo. Ne tik Lietuvoje, visur jo trūko. Lyg akmenyje įkaltas playlist‘as turo metu faktiškai nebuvo koreguojamas, o juk būta iš ko – naujausiame a-ha best’e „25”, dainų yra tiek, kad pakaktų antram lygiaverčiam koncertui, jau nekalbant apie tai, kad Vilniuje (kaip ir daug kitur) vietos playlist‘e rado trys dainos, kurioms pritrūko vietos dvigubame geriausių dainų rinkinyje. Kai Mortenas suklydo „Minor Earth, Major Sky” (man tai viena dviejų gražiausiai skambančių dainų šiame ture) pradžioje, aš nusišypsojau, o mintyse pasakiau: „aš tau atleidžiu, dude„. Nu, nes mes seniai taip tarpusavyje bendraujam. Daugumai jų dainos jau nėra vien tik melodingų bei ritmingų dalykų rinkinys – per tiek pažinties metų nemaža dalis įgavo papildomas asociacijas – vieniem su pirmu kartu, kitiem su paskutiniu, tretiem su pirma meile, ketvirti gi taria „Memories they keep coming through. The good ones hurt more than the bad ones do” ir gyvai pritaiko savajam „čia ir dabar”. Penktieji gi, žinoma, murma, jog nebuvo „Lifelines”, šeštieji nesupranta kam groti „Foot of the Mountain”, nieko nežinodami apie dainos bei albumo pasiekimus Jungtinėje Karalystėje. Šia prasme smagu – kas, kad aš nustojau pirkti juos po „Minor Earth, Major Sky”, o naujienų klausytis po „Lifelines” – pasauliniame kontekste, grupė taip ir liko muzikos elite iki paskutinės dienos. Čia dar galima paminėti, jog žodžiais nenusakomai nuvylęs paskutinis grupės singlas „Butterfly, Butterfly (The Last Hurrah)” atliekant gyvai tapo netikėta atgaiva ir bent jau man – viso koncerto gražiausiu bei šilčiausiu momentu.

Stoviu netoli scenos, o žiūriu lyg per atstumą. Lyg režisierius prie salės durų į savo spektaklį. Nes, na, atrodo, kad scenoje baigiasi ne kažkieno šou, bet tavo paties. Toje muzikoje per 25 metus susikaupė nemažai asmeniškumų. Šou baigiasi, berniukai nulipa nuo scenos, o tu vis dar… living a boy´s adventure tale. Duok dieve kiekvienam pamatyti tokias savo laidotuves.