„Šiaurė“ [Nord] pasakoja apie nervinį išsekimą patyrusį slidininką Jomarą, kuris, pasikinkęs sniego motociklą ir pasiėmęs penkis litrus samanės, išvyksta į Norvegijos šiaurę ieškoti sūnaus, buvusios merginos ir tikriausiai – laimės. Pakeliui vyrukas netyčia sudegins pora trobų, bus apšaudytas iš medžioklinio dvivamzdžio ir susitiks labai įdomių žmonių. Filmą verta žiūrėti vien jau dėl puikaus garso takelio ir hipnotizuojančių norvegiškų kalnų.

Norvegų režisierius Rune Denstad Langlo iki tol kūrė dokumentiką, tad „Šiaurė“ – pirmasis vaidybinis Rune kūdikis. Ir visai vykęs – IMDb  vertina 6.9 iš 10. Neblogai, kaip pirmam kartui. Bet čia dar ne viskas – filmas pelnė apdovanojimus tarptautiniuose kino festivaliuose Berlyne, Transilvanijoje bei Tribeca filmų festivalyje ir namie – Norvegijoje. Netgi išrankieji prancūzų kritikai apie „Šiaurę“ sako – ok. Vadinasi, filmas pavyko.

Viename interviu režisierius prasitaria, kad filmo idėja kilo iš asmeninės patirties. Pasirodo, 2005 m. Rune lankė savo gimtuosius namus Trondheime. Tuo laiku jis sirgo depresija ir patyrė keletą nerimo priepuolių, tad „Šiaurės“ scenarijus iš esmės atsirado slidinėjant ir susidūrus su keletu vietinių apgirtusių gyventojų. Rune Denstad Langlo teigia, kad sunkiausia filmuojant buvo ne kuklus filmo biudžetas ir patirties stoka, bet šalti norvegiški vasario ir kovo orai. Taigi „Šiaurė“ yra juokingas filmas sukurtas ne pačiomis juokingiausiomis sąlygomis.

Filmo pagrindinis herojus Jomaris – įdomus jau pats savaime: kaip meška kabarojasi į svetimus namus vogti svaigalų ir mėsytės, darosi alkoholio ir tablečių kokteiliukus ir vis paklūna į kvailokas situacijas. Todėl žiūrėti dar smagiau. Be to, ir kuklūs dialogai labai tinka visai filmo situacijai išryškinti. Puikus skandinaviško minimalizmo pritaikymas praktiškai. Be to, „Šiaurės“ liežuvis neapsiverčia vadinti tik vieno žmogaus gyvenimo istorija – pakeliui sutikti žmonės svarbūs Jomarui – kiekvienas iš jų savaip sudomins, padrąsins ar prajuokins. Žmogaus kelionė niekada nebūna vieno žmogaus kelionė. Be patarimų čia neapseisi. Kas įkvepia šiame filme? Ryžtas. O nuvilia tik trukmė: norėtųsi dar daugiau įdomių pakeleivių ir aiškesnės pabaigos. Kita vertus, galbūt taip ir įdomiau.

Pabaigai – į „Šiaurę“ pavojinga eiti tiems, kurie turi nesuvaldomą potraukį slidinėti ar apskritai keliauti – kaipmat užsimanysit pas norvegus. Jei ne slidinėti, tai bent pasigrožėti kalnais ar pegalvoti gyvenimą.

httpv://www.youtube.com/watch?v=CuPCGf3hVVQ