Goddamn’ Europeans!
Take me back to beautiful England
& the grey, damp filthiness of ages,
fog rolling down behind the mountains,
& on the graveyards, and dead sea-captains.
Sako, kad iš dainos žodžių neišimsi, o ėmiau ir išėmiau – tai viena gražiausių ir taikliausių minčių apie Angliją, kokią teko kada nors girdėti. Dar daug tokių yra šį pirmadienį pasirodžiusiame PJ Harvey albume Let England Shake. Šis patiekalas serviruojamas su aštroku politiniu prieskoniu, angliška migla – garnyras.
httpv://www.youtube.com/watch?v=Va0w5pxFkAM&feature=related
Vientisa, vėsi, į ausis dėtis tinkama muzika kai dardi traukiniu per kokius nors Midlands. Šį kartą čia mažiau gražiojo balto PJ Harvey pianino natų, nors kelios jų stuksi Hanging In the Wire. Albumas sudėliotas iš įprastų kiek pritildytos indie gitaros ir keistų geležinių kanklių rifų. Ritmas švelniai įgarsintas, kaip kad The Last Living Rose. Tad visuma kiek minimalistinė, joje palikta daug erdvės PJ Harvey vokalui. O jis čia vis apie tą patį – taip ir matau moterį pilka suknele palei akmenines tvoras besiplaikstančią. O kažkur ant Braitono skardžio tos moters mylimojo vaiduoklis Nick Cave ūsus dėvintis sėdi. Tolumoje iš kelis tūkstantmečius menančio baro girdisi vyriškos patriotinės dainos. Į sveikatą!
httpv://www.youtube.com/watch?v=RNui-dff-zE
Apibendrinant, tai aiškios ir vientisos koncepcijos albumas. Be isteriškų parėkavimų, be žvėriškų daužymų per gitaros stygas ir be ilgo kniaukimo užgulus klavišus. Vieninga nuotaika, tinkamas instrumentų kiekis ir viena kitą papildančios istorijos daro albumą sklandžiu, savitai skambančiu. Einu ieškoti tos moters, bijau, kad kojų nesušaltų belakstydama šalta angliška žole.
Dar vienas puikus 2011 metų starteris. Atrodo, kad bus puikūs metai muzikai.
Aš tik dar off topic…the last living rose klipas – galiu mirti dėl tos žemės.
„tinkamai suskaičiuotas instrumentų kiekis”
Aiste, dėkui.
vienas ir tas pats kurinys/albumas gali buti vienodai ispudingai atliktas simfoninio orkestro arba vieno asmens (su gitara/fortepijonu). cia ne gramatika
Įspūdingas albumas. Kol kas nr.1 šiemet kartu su Destroyer. o tos geležinės kanklės lyg ir turi savo vardą atskirą.
Neispudingas albumas.Nors man asmeniskai gal kiek idomesnis bei gyvesnis nei vidurinieji.Bet su pirmais dviem/trim…neispudingas.
na, kadangi Anglija tūlam lietuviui yra tarsi antra tėvynė (štai Tomas sako, galėtų dėl jos netgi mirt) tai šitas albumas gautųsi kaip ir į vieną lentyną su Mamontovo „Geltona. Žalia. Raudona” :D
Tomas Angliją suvokia ne kaip arimus, kuriuos arti reikia (dažniausiai pačiam plūgą tempiant), o kaip gamtos ir istorijos grožį.
tik dabar priėjau iki PJ naujojo ir sakyčiau kaip live variantas – būtų super, kaip studijinis albumas – silpnokas. kai išgirdau fanfaras, pamaniau, gal čia promo „efektai” :) pasigedau pykčio, o šiaip, „Written on the Forehead” yra labai deginantis reikalas.