Galvoje sukasi pora atlikėjų vardų, kurių, manau, rokenrolo mūza niekada neapleis, o tai reiškia, kad anie jei tik turės sveikatos, man tebebus aktualūs ir reikalingi iki paskutinio vinies smūgio graban. Vienas ryškiausių jų – Iggy Pop kurį visada svajojau pamatyti ir išgirsti gyvai.
Kažkuria prasme esu dėkingas sovietų kolaborantams, kurie kadaise užėmę TV bokštą padėjo plėtotis pop kultūrai Lietuvoje, nežinia ar sąmoningai. O gal tik bandydami nukreipti jaunų žmonių dėmesį nuo tuo metu vykstančių įvykių… Kaip bebūtų, tuomet per kiekvieną dieną transliuojamą piratinę/pogrindinę MTV pirmą kartą išgirdau ir pamačiau Iggy Pop. Klipe jis atliko savo vėlyvojo laikotarpio kūrinį Candy su ta gražia B52’s mergaite (Uuu…ugniniai plaukai). Šitos dainos pakako, kad vėliau įvaldyčiau kaugę Iggy Pop albumų ir, vau, netgi (pasakysiu paslaptį) retkarčiais pasistaipyčiau prieš veidrodį bandydamas imituoti šito psicho judesius scenoje.
Arena Riga salėje pasidabinau The Stooges marškinėliais ir nušokavau link fotografų zonos, kurią vėliau pavadinome voljeru, nes iš vienos pusės – staugianti minia, o iš kitos – mikrofono laidu mums nugaras plakantis ir kur kas garsiau nei trys tūkstančiai susirinkusių žiūrovų staugiantis Iggy.
Nutuokiau, kad šį vakarą Iggy tikrai negros savo solinių dainų (o ir reklama užsiminė), kurias jis darė nuo septyniasdešimtųjų vidurio, kuomet išsiskyrė su savo grupe The Stooges. O ir gerai kad nebuvo jo solinių kūrinių, nes juk jei ne Sex Pistols, tai The Stooges tikrai padėjo pamatus įvairiausioms agresyvaus maišto formoms pop muzikoje (ne, ne, tik nereikia to „Beatles dalyko”).Beje The Stooges kitąmet išleis naują albumą ir žada skambėti taip, kaip jie skambėjo „tada”.
Nepasižymėjau kokiomis The Stooges dainomis prasidėjo koncertas, tačiau jau trečioji buvo puikiai pažįstama (taip pat pergrota ir pačių The Sisters Of Mercy) – 1969. Tuo metu apsaugai jau buvau grąžinęs fotoaparato krepšį ir visa įmanoma kovine dvasia atsidaviau tam siautuliui. Theres ninety sixty nine o.k.?!!, We got the war across the U.S.A... Besidraskanti monotoniška bosinė, tarsi gigantiška bor-mašina dirbančios gitaros ir kapotas ritmas. Jei ties ta daina jie būtų baigę koncertą, būčiau labai nenustebęs. Nes ne kiekvienas jaunas žmogus sugebėtų daryti tai ką scenoje veikė Iggy. Visų pirma – komplimentai jo ištreniruotam kūnui, nors jis ir šlubuoja viena koja, klaikioms grimasoms ir įvairiems akrobatiniams triukams. Kaip kad pavyzdžiui skrydis į žiūrovų minią. Pasakysite, kad žaviuosi kažkokiais pirmapradžiais ir laukiniais (intelektualios vertės nekuriančiais) dalykais, tačiau tokio lygio rokenrole jie yra tie katalizatoriai, kurie išlaisvina pačią gryniausią, taigi ir jaudinančią, energiją. Be jos muzikos aš neįsivaizduoju. Life is short, isn’t it? savo giliu balsu suriaumoja Iggy kažkuriai iš merginų minioje. So here I go baby!! No Fun!! – dar vienas nenužudomas The Stooges hitas. Dainos viduryje Iggy laikydamas mikrofoną už ilgo laido įmeta jį į publiką ir tie, kam pasisekė, gali visa gerkle išssikrauti triženkliu decibelų skaičiumi – No Fun, (pauzė) No Fun!!!. Maža to, Iggy susigrąžina mikrofoną, ir ištiesęs ranką, padeda žmonėms išlipti į pačią sceną. Aplink jį susipiečia gal 10-15 žmonių ir išprotėjusiais veidais kaukia kartu su Iggy muzikantais į mikrofonus. Kažkas nusimeta marškinius, megztinius ir lieka nuogi…ach, drovios latvių merginos…Visi stengiasi apsikabinti Iggy, o tas nei kiek nesipriešina, net nuveja apsaugos vaikinus, pasiruošusius tuoj pat nustumti fanus. Matau kaip pavydžiai įvykius scenoje stebi gauja skiauterėtų pankų. al dėl numanomo jų gyvenimo būdo, o gal tikrai jie atrodo gerokai per keturiasdešimt.
Šou trunka dar apie gerą pusvalandį, kuomet žmonės scenoje su ta pačia regis ilgai užsitęsusia elektros iškrova tęsia laukinių repertuarą. Iggy kartas nuo karto persimeta su publika gan riebiomis frazėmis ir per visą laiką neatlieka nei vieno…lėto kūrinio. Na nebent TV Eye, bet kur tau, decibelai daro savo, o įskaitant faktą, kad priekurtis buvau jau po pirmos koncerto dainos, pelų nuo grūdų tokiame renginyje neatskirsi. Vienintelis minusas – šiek tiek per garsiai. Tiek, kad vietomis liejosi ausyse. Pabaigai jie įmeta Now I Wanna Be Your Dog. Pavadinimas byloja, kad paprastai atsilaikyti nepavyks. Viskas žliaugia, kažkurią minutę pagiriu save už įžvalgą, jog sumojau pasiimti kelionėn atsarginius akinius ir … lieka pratisai kaukianti gitaros styga. Pusantros valandos laukinio siautulio. Užskaitau. A lust for Life!
Sveikas, teksto autoriau, sveiki visi, kas buvote Rygoje. As buvau. Ir zinau, kad galiu pasakyti – dabar as maciau, kas yra tikras „sex’n’drugs’n’rocknroll”. Ir ne is apsimeteliu siuolaikiniu „show zvaigzdziu”, o is pat saknu, is „anu” ir „tikru” laiku… Kai ivaizdis buvo niekas, o kraujas venose, laukine prigimtis smegenyse ir „fire inside” buvo viskas. Vienetai yra tokiu zmoniu muzikos pasaulyje, kurie is tiesu judina (judino) pamatus, ir tikrai vienas is ju yra Iggy. Sio „antzmogio” nemirtingumas jaudina: is jo kuno likusi gal tik karikatura, bet akys ir judesiai isduoda absoliutu pamisima ir gyvybe. Ir tu matai – sis zmogus tikrai buvo praejes visa pragara ir ugni, pasiekes dugna ir vel isikabines i gyvenima. Nuostabu!!! Va taip atrodo legendos. Va tokia yra tikra verte turinti muzika. Tokia muzika ir po 30 metu skamba kaip moderniausi jaunikliu gabalai, kokiu, beje, jaunikliai neisgrotu. Ir neisdainuotu. Nes Iggy balsas skambejo irgi kaip pries 30 su virsum metu, ir jokios itakos tam neturejo nei sokinejimas, nei lankstymas, stage divingas ar kiti, kaip teksto autorius issireiske, akrobatiniai triukai. Beje, reikejo dar pabrezti – nebuvo jokiu sviesos ar pan. spec. efektu! vien tik garsas ir energija!!! To nesukurs jokie spec. efektai. Momentais pagalvojau, kad taip, turbut, turejo atrodyti ir skambeti tie 70-uju undergroundiniai koncertai Londone, Detroite, kitur. Gaila, gimiau gerokai per velai…
Smagu, indre..taip taip, stage divingas:) et, gerai paminejai apie tuos sviesos efektus, is tikro, tas matyti ir is foto, jog su sviesom ne kazin kas, betgi, je!
Depressed Detroit, kaip pasake Iggy..
Turiu toki Iggy live irasa, 192 kb/s kokybes. Skelbkit garsiai jei prireiks – imesiu kur.
Iggy Pop & The Stooges
Azkena Rock Festival; Vitoria, Spain
2006.08.31
Setlist
01. Loose
02. Down on the street
03. 1969
04. I wanna be your dog
05. TV eye
06. Dirt
07. Real cool time
08. 1970
09. Funhouse
10. Skull ring
11. Little doll
12. Little electric chair
13. I wanna be your dog
14. (encore break)
15. Not right
16. Dead rock star
Notes:
Aired in Radio 3 FM. Complete show.
sese, miela, zinai, cia beveik tas pleilistas kuri jie ir sugrojo Rygoj ta vakara. Tik neturiu kur imestai (nes neturiu kaip paklausyt), teks pasitenkint pasvilpavimais galvoje:)
Beje, encore Rygoj nebuvo, jie baige antraja I wanna be yr dog versija. Gal buvom pernelyg apkurte, kad isrektume ji dar iseit.
Labas, butinai noreciau sio iraso, todel paieskosiu varianto, kur ji imesti… Parasysiu greitai. O del pabaigos… et, aisku, seniokas buvo nuo koju nusivares, o Rygos arena nebuvo tokia pilna (ir latviai nebuvo tokie entuziastingi, kokie paprastai buna lietuviai), kad jis gautu dar viena energetinio parako sugrizti. Kazkaip tikrai Lietuvoje kas tik koncertuoja, nesvarbu, pilna buna sale ar pustuste, visada chebrai bisuoti uztenka jegu ir noro tol, kol muzikantai neiseina dar karta. Pikta siek tiek ant latviu… Buvo galima pastebeti, kad dalis isejo jau po pirmosios „pabaigos”. Durniai.
Indrut, tai as imest kur susirasiu ir pati, svarbu kad kam labai reiketu to :))
manau apie vidurnakti turesiu jum linka parsisiuntimui. stai taip „greit” :)
stai ir sulaukeme, ateinanciom 2 savaitem: http://www.sendspace.com/file/5uknqp
enjoy ;)
Pagaliau po savaites susikaupiau ir as tarti savo zodi apie Iggy. Norejau, kad tas sviezias ispudis bent kiek nusistovetu ir atsistotu i viena greta su kitais siemet matytais koncertais. Skiriasi. Stipriai skiriasi nuo kitu. Nes paima vien muzika, o ne visokiais sviesos efektais, visokiais blizgaliukais prikimsta scena, pretenzinga apranga ar kruva muzikantu. Muzika ir daugiau nieko. Ziuri i zmogeli, kuriam jau 59 metai, kuris nuo suvartotu narkotiku ir alkoholio jau seniai galejo nusibaigt ir negali atsistebet, is kur pas ji tiek parako… Net raisumas ne is karto krenta i akis, kiek jis sokineja:) Balsas skamba taip pat kaip senuose irasuose. Paprastumas nesuvaidintas. Ir stai tada supranti, kodel sis zmogus yra legenda. Ne zvaigzde, o legenda.
Ech… Buvo gerai… Tik gaila trumpai.
Puikūs komentarai. Ypač smagu ta prasme, kad yra veikėjų, kurie jei atlikėjui virš 40-imt, „mato jį grabe”….
Galų gale susimąstyti yra proga, kad ne amžius ar stažas „nurašo” atlikėją į neaktualiųjų gretą, o tai, ką jis GALI scenoje, kokią pasirinkęs saviraiškos būdą esamame jo amžiuje. Štai Lietuvoje koncertavo Iggy bendraamžis ROBERT PLANT ir ketveriais metais jaunesnė Suzy Quatro (ją mačiau prieš 15-a metų. Tuomet koncertas jau buvo prastas). Jų kaip bendraamžių KONCERTUS lyginti neįmanoma. Tas pats pasakytina apie Billy Idol ir Rolling stones exbosistą Bill Wyman – vaizdas taip nesulyginamas kaip žemė ir dangus…
Arūnai, būtent, kiti stokoja to aktualumo, naturalumo, dvasios. Velniazin kodel taip yra…net nesmagu darosi pagalvojus apie skirtingus UAB E.L.O projektus ar kažką panašaus. Gal vistik ta energija, jei ji tinkamai perduota ir yra tikras dalykas, nelygu jos šaltinis.
Manau tiksliai, apibendrinančiai ir talentingai parašyta:
http://www.gramofonas.lt/lt/klubas/muzika/ivykiai/detail.php?ID=17046
BŪTINA PERSKAITYTI !
Tomas nurodo ENERGIJOS perdavimo galimas skirtybes. Aišku, svarbiausia, ar „seniena” nuolat kuria vis naujienas, ar tik mėgaujasi tuo, kas juos išgarsino kokiais 1975m.
Įžiūrėčiau ryškias dar ir „organizacines” skirtybes, pagal kurias galima apytikriai orientuotis sprendžiant ar verta brautis į koncertą: jeigu nors kiek rengėjai pareiškia (o jie tuo mėgsta girtis), kad paskui žvaigždę atvažiuoja kiek tai tonų garso stiprinimo aparatūros, jei atsiveža kokius tai „priedus”, gali tikėtis, kad koncertas galėtų būti „nemiręs”. Nes tos foto, kada SUZY tempia didžiulius savo lagaminus į antrarūšį viešbutį Vilniuje, kada dalyviai renkasi iš viso svieto, kad Vilniuje sueitų į „grupę”, o nėra kelių mėnesių gastrolinio maršruto internete, jau galima įtarti, kad atvyksta čia surinkti liekanas pinigų, kurių nesurinko būdami jauni.
Nors tai ne visada. Bill Wyman atlydėjo didelė fura su angliškais numeriais.
Taip pat daug atlikėjų naudojasi vietiniais garso stiprintojais, o koncertas būna geras. Bet vis dėlto, į tokias detales verta kreipti dėmesį…
Teisingai pastebėta. Iggy nereikėjo sugroti ką nors naujo, anaiptol, jis sugrojo trisdesimties metu senumo dainas, bet … kazkas tame slypejo, ko stokoja daugelis kitų paminėtų. Tikiu, kad kažką panašaus sugebėtų perduoti David Bowie, Tom Waits, o juk jie irgi i šeštą-septintą dešimtį įkopę..