Foto: DELFI (K.Čachovskis)
Niekada nebuvau klasikinių garso takelių gerbėjas, tad nors ir žinojau nemažai filmų prie kurių rankas prikišo Ennio Morricone, į 400 Lt mirtingiesiems (čia tie, kurie nėra „Omnitel” klientai) kainavusį koncertą ėjau kupinas cinizmo, ironijos ir abejonių. Mintyse nuolat sukosi klausimas: „Na, na.. Ir kuo gi tu mus nustebinsi?..” Ir tai, kad nors ir trumpas, bet vis tik įrašas apie koncertą liejasi iš mano pirštų, reiškia, kad nustebino…
Neturėtų stebinti, kad vienas pirmųjų į akis kritusių dalykų buvo tai, jog Vingio parke „Omnitel” klientai ėmė viršų prie melomanus. Turiu omeny ne tik tuos, kurie be didesnių ambicijų koncertu mėgavosi sėdėdami ant žolės scenos tolumoje, o ten, žinia, aplinkinio šurmulio kiekis buvo tolygus nuo scenos pasiekiančiam garsui, bet ir tuos, kurie buvo gana arti maestro, orkestro, choro. Nereikia būti dideliu italo muzikos žinovu, jog būtum įtrauktas į instrumentuotės, ritmikos, choro didybę ir koja ritmą muštum lyg žygiuodamas į Žalgirio mūšį. Ir čia nereikia sakyti, kad ten buvo ne pop koncertas, čia reikėjo klausytis – taip, būta ir labai meditatyvių ar romantiškų kompozijų, kurių metu tegalėjai lydytis, bet… Kūnui likti abejingam, kai jį pasiekia šimto muzikantų ir šimto choristų garsai, man, kaip muzikos bendrai, o ne vieno stiliaus konkrečiai, gerbėjui, atrodo misija neįmanoma.
Tiesa, kaip jau ir užsiminiau, nereiktų stebėtis, jog muzika nepasiekie toleliau esančių – vos įžengus į antrą, alaus palapinių zoną, muzikinis įspūdis krisdavo 50% (visų pirma dėl to, kad dauguma publikos ten rinkosi pagerti alaus ir papliurpti), tuo tarpu būnant parko krašte, Ennio ir orkestro pasirodymas skambėjo lyg tylios repeticijos, o ten klausantys, savo dėmesiu ir (ne)ambicijomis išgirsti daugiau, prašaliečiui galėjo sudaryti įspūdį, jog ten, vos už 500 metrų, yra ne didysis maestro, bet vietinės reikšmės dirigentas su LMA orkestrėliu bei choru. Dar koncertui neįpusėjus liaudis, kaip mėgstama sakyti, ėmė balsuoti kojomis – „šniūrais” traukė namo. Nereikėtų tuo stebėtis – nemaža jų dalis atėjo tik tam, kad „chaliavnai” pažiūrėtų, kas čia per grandas už 400 Lt aplankė jų civilizuotą (paties maestro žodžiai) šalį.
[youtube qQ3u3fTG70Q]
O užbaigiant įrašą teigiama, pozityvia nata – tai buvo renginys, įspūdis, kurį įmanoma patirti tik apsilankius identiško lygio renginyje. Ir čia aš turiu omenyje ne tą buką palyginimą, jog skambesio gyvai niekada nesulyginsi su studijiniu įrašu (tiesa, kai kuriems atlikėjams studijoje sekasi kur kas geriau negu scenoje), nes, tikiu, Morricone gan tiksliai į atvirą erdvia perkelia tai, kas skamba garso takeliuose, nepalieka daug vietos improvizacijoms, bet tai, jog 200 muzikantų neįmanoma sutalpinti kompaktiniame diske ir maždaug 3-5 metrų pločio kambaryje. Audiofilai tai vadintų „soundstage” (?) problema, kai užsimerkus gan lengva išgirsti tradicinio sąstato įgarsinimo sustatymo vietas – priekyje „matai” vokalistą, už jo – mušamieji, iš šonų – klavišiniai, bosas, visi jie – keli metrai vienas nuo kito; Tuo tarpu tokio dydžio orkestras/ choras yra išsidėstę 100 metrų atstume, o mes juos priversti išgirsti, lyg jie tilptų į 5. Neįmanoma. Ir kol to nepatyri gyvai, vargiai suprasi.
Reziumuojant: 10/10 renginys tiems, kurie mėgsta muzika ir klausėsi jos ten, kur garsas pasiekė optimaliai. Niekada (Lietuvoje) dar neteko patirti tokios harmoningos ir tobulai suvaldytos didybės ir vargiai tikiu, jog artimiausiu metu pavyks tai pakartoti.
Perskaičiau ir pasigailėjau, kad nenuėjau. Ech ‘)
Pasirašau po kiekvienu žodžiu.
girdėjau atsiliepimus, kad už visų tvorų kaip tik geriaus girdėjosi. Atsieit taip sureguliuotas kolonėlių išsidėstymas. Bet ten varė į neviltį žiūrovai, žiūrintys į renginį kaip į tūsą su artimaisiais…
Buvau priekyje, tai pasirodė, jog grandiozinė muzika per silpnai ten įgarsinta. Nors liaudis įdėmiai klausėsi. Žinoma paskutiniam apžvalgos sakiniu nepritarti niekaip negalima (trys neigiamybės, sudėtos kartu, sudaro trigumą teigiamybę, a ne :D).
Taip pat teko girdėti kūrinius ir parko prieigose – girdėjosi net už Gel. Vilko g-vės.
na, teiginys apie tai, jog geriausiai girdėjosi už tvorų, tai jau kažkas iš fantastikos bei kurčiųjų kombinato serijos. o priekyje įgarsinimas buvo liuks – tokie koncertai bendrai turėtų būti be įgarsinimo, nors.. ne tokiose erdvėse, žinoma.
Atkuriant atmintyje filmų kadrus, kurie nufilmuoti pagal šią muziką (būtent taip dirbo kartu šie genijai), tai reikalingas galingas muzikos skambėjimas. Nes labai sudramatintomis aplinkybėmis ji ten skamba. Kai sprendžiasi herojų likimas (žinoma, taikau tai tiems kūriniams, kurie išgarsino Morricone, t.y. Sergio Leone filmasms. Tai negalioja tokiems, kaip Malena).
O dėl girdimumo toliau gavau nuomonę iš profesionalios dainininkės. Nežinau.
Arūnai, bet gi jau kur, kur, o už tvoros to galingumo tikrai nesijautė. Ir bendrai, jeigu pažiūrėti, kur buvo antra pora kolonėlių, kaip jos buvo pakreiptos, kur susidarė trečias kampas (kiti du – kolonėlės), toks teiginys teoriškai yra neįmanomas. Nebent klausyti teko tik už tvoros :)
Bet bent jau man, tai būtent gale trūko garso dramatiškumui – priekyje važiavo per visą kūną. Aišku, visų ausys skirtingos – skirtingi ir garso poreikiai. Bet juk realiai, jeigu esi scenos priekyje, esi tobulose klausymui salygose, kur nereikia net garso stiprinimo – stiprinimas tiems, kurie yra kažkur anapus.. Tvoros.
Buvau, labai patiko. Pabaigai nuėjau į patį centrą prie garsisto. Ir vis dėlto, simfoninio open air tobulai įgarsinti neįmanoma – pvz., kai užgrodavo varis, goždavo viską. Arfos, pizzicato irgi nelabai girdėdavosi. Labai gerai įgarsintas fortepijonas ir puikiai – solistė. Ačiū Pauliui už puikų aprašymą :)
Aš ten irgi daug ko negirdėjau – net kai rodydavo kažką ekrane grojantį, kartais nesugebėdavau išskirti instrumento. Neįmanoma, bet maestro labai preciziškai bent jau mėgino viską suderinti – per spaudos konferenciją užklaustas ar bus identiškos ar pakeistos aranžuotės lyginant su originaliais įrašais, jis tiksliai įvardino, ką kuriame kūrinyje specialiai nutildė, kas bus pagarsinta – išmesta į scenos priekį, akcentuota, etc. Mol kai kas atliekant gyvai paskęs bendrame sraute, tad.. Bet.. Čia gi ne Kongresų rūmai :)
As pati dainavau tam kocerte, tai na zinot, tokie ispudziai lieka visam gyvenimui. As dar ir dabar, praejus trim dienom, gyvenu to koncerto nuotaikom….
Kai viskas susidejo, repeticijos su paciu E.Morricone, orkestro didingumas, soliste, muzika… Na, zodziu nepakartojama….