„Golden camera” prizas režisieriui Cannes kino festivalyje, ir niekur nieko daugiau, kvepia sunkiai paprastam žiūrovui suprantamu žiuri snobizmu. Bus tokių ir po „Año bisiesto”, kurie nepamatys nieko kito, kaip tik tuščią meksikietišką pasidūlkinimą. Man gi tai ne šedevras, bet puikiai įsipaišo į būsenos perteikimo filmų sąrašą. Jie retai būna lengvi, ypač jeigu ta būsena nėra euforija. Pagrindinė filmo herojė Laura dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Jeigu girdėtum tik tai, ką ji sako telefonu mamai arba gyvai savo broliui, atrodytų, jog viskas tvarkoje – daugybė draugų, užimti vakarai, patarimai kitiems santykių srityje. Tikroje gyvenimo pusėje gi vienišumas, prasmės nebuvimas, požiūri į vėlesnius santykius nulėmusi vaikystė ir braukymas kalendoriuje datos, kada ji susitiks su tuo, kurio dėka ji yra tokia, kokia yra. Paviršiuje plaukiantis kaip trumpalaikių santykių rutina, giliau „Año bisiesto” pasakoja apie daug rimtesnius dalykus, kur kas universalesnius kiekvieno žmogaus poreikius.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=IydjZKoqje8