Patiko kažkur skaityta teisėjo iš JAV mintis, jog bausmė už viešosios tvarkos pažeidimą, turi atitikti paties nusižengimo turinį, t.y. jeigu paaugliai leidžia „bumčiką” naktį, tai bausmė jiems galėtų būti para klasikinės muzikos klausymo tarp baltų sienų. Panašia filosofija sukasi ir Kanae Minato romano ekranizacijoje, kuri į Pietų Korėjai būdingą stilingą fizinį žiaurumą („Kokuhaku” – japonų darbas), įneša ir psichologinį. Jaučiasi, kad Tetsuya Nakashima turi reklamų režisavimo rankeles, kurios čia matosi ir montavime, ir operatoriaus darbe, ir specialiuosiuose efektuose.

Mokytoja, kurios maža mergaitė, pasak policijos, žuvo nelaimingo atsitikimo metu, savo klasę informuoja, jog žino, kad iš tiesų ji buvo nužudyta. Ją nužudė du šios klasės mokiniai ir ji, nepasakydama jų vardų, pasakoja istoriją, po kurios jie patys išsiduos. Žiaurią istoriją. Visas filmas, tai su žmogžudyste susisijusių pagrindinių herojų išpažintys, jų versijos. Kiekvienoje jų slypi tam tikra socialinė problematika – pradedant tyčiojimusi mokykloje ir baigiant tėvų skyrybomis.

„Kokuhaku” susižėrė kone visus svarbiausius Japonijos kino akademijos apdovanojimus (už režisūrą, geriausią filmą, geriausią scenarijų, montažą) ir iš viso buvo nominuota net 11-oje.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=Vnws8ZymxME