Vienu sakiniu: Iki ašarų privedanti tikrais faktais paremta drama visiems tiems, kam „Black Swan” trūko šokio.

Pelningiausias 2009 metų filmas iš Australijos. Ir ne be reikalo. Sunku kalbėti apie filmo režisūrinius sprendimus, ką buvo lengviau narplioti po Darren Aronofsky „Black Swan” peržiūros, bet ši juosta turi kitą stiprią vietą – skoningai ir jautriai papasakotą tikros asmenybės dramą. Mao kultūrinės revoliucijos metu 11 metų berniukas vardu Li Cunxin išsilaisvina iš užburto valstiečių rato, kuriame sukosi jo broliai, tėvai, seneliai bei proseneliai – iš pradžių jis atrenkamas į baleto „koncentracijos stovyklą” didžiojoje Kinijoje, o po kurio laiko trumpam išvyksta pasistažuoti ir į JAV. O ten ir baletas jau dvasinis, o ne su šautuvais ir laisvė, kurioje skleidžiasi ir meilė, ir technika, ir pati asmenybė. Faktas, kad komunistiniai ir kapitalistiniai idealai ima sunkiai derėti, kas turi pasėkmių ir jaunam šokėjui, ir jo meilei, ir jo šeimai. Tačiau personalinė drama vyniojasi savo linkme, o baleto – visai kita. Viena jaudina, kita – žavi. Net šių eilučių autorius, kuris yra didelis baleto skeptikas, buvo pritrenktas šokio vaizdais tiek, jog pasižadėjo sulaukęs pasaulinio lygio pasirodymo Lietuvoje, būtinai jį pamatyti. Pagrindinį vaidmenį atlikusio Chi Cao vaidyba smarkiai nusileidžia gulbės giesmę giedojusiai Natalie Portman, tačiau jis žydi būtent šokyje. Jis nėra profesionalus aktorius, tačiau yra profesionalus šokėjas. Sakoma, kad vaidmeniui jį pasirinko pats Li Cunxin. Efektas atitinkamas. Koks? Na, lyg žiūrėtumėt „Titaniką”, tik apie baletą. Tad trys pakeliai nosinaičių ir gražaus žiūrėjimo.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=RgZjaxrnlPc