Kol vieni džiaugiasi, jog kaimyninėje respublikoje turėjo galimybę pamatyti vienas didžiausių šių dienų muzikinių žvaigždžių, o kiti keikiasi, jog praleido, aš prisimenu, kad dalį „Arcade Fire” jau buvo galima išvysti ir Lietuvoje. Taip, kokiais 2008, kai grupė jau maudėsi dėl „Funeral” bei „Neon Bible” kritikų keliamose bangose, su draugišku vizitu į mūsų šalį buvo atvykęs kitas kolektyvas iš tos pačios Kanados – „Bell Orchestre”. Peržiūrėjus abiejų grupių sudėtis, buvo galima rasti tris bendras pavardes. Tiesa, Richard Reed Parry ir Sarah Neufeld vis dar galima, o Pietro Amato jau nebe. Iš to netikėto susitikimo užstrigo tai, kad nebūdamas instrumentinės muzikos šalininkas (o „Bell Orchestre” tokie yra ir buvo) ir planavęs tik užmesti akį į svečius, klausytojo vietoje atlikau pilną programą ir tikriausiai dar kokius tris po jos buvusius bisus. Atmetus porą numerių, kuriuose tai vienas, tai kitas grupės narys demonstravo savo solinius sugebėjimus, sunkiai galėjai atitraukti akis už labai kabinančiai vystomų instrumentalų. Iki šiol, jeigu kas paklausia apie geriausius Lietuvoje matytus koncertus, „Bell Orchestre” išstatau pirmoje vietoje. Tiek, tad apie atsitiktinumus, pereinant prie „Arcade Fire”.

Kai pažiūriu į praėjusius metus, ir praturtėjusią fonoteką, suprantu, jog 2010 buvo geri, bet tie metai man realiai prasidėjo būtent nuo „Arcade Fire”. Iki „The Suburbs” pasirodymo, tai vienas, tai kitas ankstesnių metų albumas vis nugvelbdavo mėnesio grojamiausio albumo titulą, gi po „The Suburbs” joks kitas ilgą laiką tiesiog neturėjo galimybės įsiterpti į playlist’ą. Nebuvau to albumo klausimu jokia išimtis – atskiras jo dalis lipdžiau gal kokius penkis kartus, kol supratau, kad tai geriausia, ką jie padarė iki šiol ir trečiasis grupės albumas savo konceptualumu gula greta „OK Computer” bei „Mellon Collie and the Infinite Sadness”, o aš palieku „U2” savo vyresniam broliui, nes pats noriu į „Arcade Fire” koncertą.

Su užjūrio grupėmis Europoje nėra lengva (užmečiau akį į šių metų didžiavyrio Bon Iver grafiką – be rudens be šansų), tad net nebūdamas Heineken Open’erio lankytoju, žemai lenkiu festivaliui galvą, nes tik jų dėka „Arcade Fire” prasuko visai netoli Lietuvos. Sako būtų koncertavę pačiame festivalyje, bet laisvos datos nesutapo ir viskas, ką galėjo padaryti organizatoriai, tai padaryt apšilimą likus savaitei iki festivalio – mol intro į festivalį.

O su festivaliais, panašu, kad visur situacija panaši. Iš dalies tai geras būdas vienoje vietoje įvertinti n grupių, iš dalies geras laikas pasitūsinti, bet tuo pačiu ir kažkas panašaus į madingą aksesuarą, kurį būtina turėti arba jeigu konkrečiai šiuo atveju – aplankyti. Toks jausmas apėmė Torwar Hall laukiant koncerto pradžios. Nors prieigose teko sutikti pilietį su lapeliu „pirkčiau bilietą”, mažesnė nei mūsiškė „Siemens” arena taip ir nepersipildė. Sunkiai man su skaičiais, jog įvertinti susirinkusiųjų kiekį, tačiau turint omeny grupės kalibrą ir tai, kiek žmonių apsilankys Heineken’e, vaizdelis buvo kiek skystokas.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=pysOe5lYIcQ

Ačiū dievui pasirodymo kokybei įtakos tai nepadarė. Kai pažiūri atgal ir palygini kelių pastarųjų savaičių playlist’us, akivaizdu, kad Lenkijoje tik kiek pasistumdė pačių dainų atlikimo tvarka, bet ne konkrečios dainos. Ir ne energija, kurios Lietuvoje trūksta ir paskutinius pinigus užsidirbti atvažiuojančių grupių veikėjų veiduose, ir, kartais, net pirmo ryškumo žvaigždėse. Prieš koncertą su kolega dar kaip tik ir svarstėm, jog turėtų negyvai už***ti ntąjį kartą atlikinėti tas pačias dainas, juoba, kad kai kurios jų greitai ims skaičiuoti pirmą dešimtį metų, tačiau tuo nė iš tolo nekvepėjo. „Sir, I respect your privacy, but I came to see a fucking rock n’ roll show” „The Suburbs” inauguracinio koncerto metu yra pasakęs „Arcade Fire” lyderis, lyg duodamas „padzkazkę” fanui, kurį galbūt koncerto metu ims tvardyti koks pilietis, supykęs, jog kažkas šokinėja jam ant kojų. Iš aštuonių grupės narių nebuvo nė vieno verto atsarginių suolelių, t.y. vieniems akivaizdžiai vykdant pilną programą, kitiems bandyti atsikvėpti. „Arcade Fire” atveju situacija greičiau yra kaip tik priešinga – jeigu tik kam baigiasi instrumentinis „darbas”, jis tuoj pat griebia kokį laisvą būgną ir su juo šėlsta scenoje – gal net ir dvigubu pajėgumu nei tai darė iki šiol. Lyg tai būtų paskutinis šou ture ar muzikantas būtų praktikantas, o po šio koncerto aiškės ar jis lieka grupėje ar ne. Žinoma, energija, kuri susidaro dėl muzikos skambesio yra viena, bet tai, kuo spinduliuoja muzikantai veikia savais kanalais ir kai net dvi smuikininkės kiekvienoje dainoje elgiasi taip, jog atrodo, kad nuo jų priklauso visas šou, neužsikrėsti sunku.

Išskyrus koncertą pradėjusiu sprogstančiu, bet nelabai kabinančiu „Month Of May”, prie playlist’o sunku prisikabinti.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=HIJRyOJYlfU
Lyg ir buvo gaila, kai žinojai, kad prieš porą dienų jie grojo „Modern Man”, bet tai yra būtent tai – gaila, jog nebuvo šio reikalo iš „The Suburbs”, nes visa kita, nepriklausomai nuo to, kaip atrodo lape juodu ant balto, koncerte skamba taip, jog nesinorėtų atsisakyti. Visumoj jų koncertinės aranžuotės yra aukštumoje ir jie fantastiškai išryškina kai kurias dainų vietas, kurios klausant studijinius įrašus net neatrodė tiek esminės. Jeigu turit laiko, užmeskit akį į jų koncertą Reading festivalyje, ypač dalį nuo 19.33, kai prasideda „Haiti”. Po koncerto tas foninins, o vėliau jau ir frontinis „ūūūū-ūū-ūūūū-ūūū” taip įstrigo galvoje, kad neišlenda iki šiol. Tiesą sakant, atrodo, jog kone antroje dainoje galima rasti tokių įsimintinų momentų – kas galėjo apie tai pagalvoti klausydamas studijinių albumų?

„Ready to Start” nukėlę iš koncerto pradžios į biso pradžią, Arcade’ai akustiškai ir ramiai atlieka „Intervention” ir viską pabaigia salės balso reikalaujančia „Wake Up”. Po šios jokių bisų neišreikalausi, tad belieka stebėti besiskirstančius porą šimtų gramų (ne alkoholinių gėrimų) numetusius klausytojus ir dar iki užmiegant kelias valandas vis paniūniuoti tuos „ūūūū-ūū-ūūūū-ūūū”

Jeigu kas dabar paklaustų kieno koncertą labiausiai norėčiau pamatyti, atsakyčiau, jog Bon Iver. Nr.2? Arcade Fire. Labai rekomenduotinas reikalas.

Playlist:
Month of May
Sprawl II (Mountains Beyond Mountains)
Keep the Car Running
No Cars Go
Haïti
Empty Room
Rococo
The Suburbs
The Suburbs (Continued)
Neighborhood #2 (Laika)
Neighborhood #1 (Tunnels)
We Used to Wait
Neighborhood #3 (Power Out)
Rebellion (Lies)

Encore:
Ready to Start
Intervention
Wake Up