Vienu sakiniu: Ar mieliau su manim pasivaikščiotum, kol esu gyvas ar kai būsiu miręs?

Natalie Portman vardas (ji čia ir aktorė, ir viena iš 22 prodiuserių), žinoma, kabina, tačiau čia jos vaidmuo labiau kaip masalo nei pagrindinio filmo vinies. Ir gerai, nes „Hesher” reiktų pažiūrėti. Aš tokius filmus statau į „Stiklo karoliukų” (knygos) kategoriją, kas man reiškia, jog paskutinėmis akimirkomis pasakytos frazės ar pamatyti vaizdai vainikuoja pasakojimą keleriopai labiau nei buvo galima įsivaizduoti filmo žiūrėjimo proceso metu. Toks mažytis kino orgazmas, sakykim.

Joseph Gordon-Levitt („(500) Days of Summer”) vaidina asocialų (?) jaunuolį, kurį aplinkybės suveda su jaunu berniuku ką tik praradusiu mamą ir kuris dalinasi buitimi su depresuojančiu tėčiu bei alzhaimerine močiute. Jų gyvenimus tiesiogine ta žodžio prasme griauna nesugebėjimas paleisti praeities ir gyventi šia akimirka, o į jų gyvenimus įsiveržęs Hesher’is yra tarytum gyva jų priešingybė, niekam nematoma vaikštanti pasąmonė. Jo nesusipančiojimas su aplinkinio pasaulio taisyklėmis kartais atrodo net kiek dirbtinis, pereinantis į Homero Simpsono teritoriją, tačiau būtent šiam antiherojiškam tipažui yra lemta tapti mirštančios šeimos herojumi. Puikūs vaidmenys ir dialogai prašosi antros peržiūros, tačiau pradžiai turėkite valios peržiūrėti „Hesher” pirmą kartą – net jeigu jis patiks tik vienam iš dešimties, esu tikras, kad tam vienam užstrigs labai giliai. Nes šioje istorijoje yra skaudžių, bet tikrų dalykų.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=HXKRKpvv3SU