– Aš negaliu to padaryti.
– Padarysim tai kartu.

Kol parsineši istoriją namo, jos kai kurie fragmentai nežymiai nusitirina, tačiau esmę jauti (ir, jei filmas buvo geras, neabejotinai, jausi) dar daug laiko po to, kai pamatei. Išlieka jausmas, transformavęsis į natūralų ir esminį filmui klausimą – kaži, kokie turi būti tėvai, kad net motinai mirštant, suaugusi dukra taip bijotų prisiminimų, kad net nenorėtų sugrįžti paskutinį kartą jos pamatyti. Atsakymas detaliai pateikiamas pajungiant detales, judesius, išraiškas ir neįtikėtiną aktorių darbą, kurį vadinti paprasčiausia vaidyba būtų įžeidimas.

Kai sušnabždėjau, kad noriu dviejų bilietų į „Anapus“ (ironiška), nenujaučiau, kad teks pamatyti tokį gerą debiutinį Pernillos August režisūrinį darbą. Labai svarbu man pasirodė, kad šį filmą kūrė ne jis, o būtent ji, nes moterys geba kai kurios dalykus pamatyti kitaip. Ne blogiau, ne geriau, tiesiog kitaip. Todėl Lenos (Noomi Rapace) vaikystės ir dabarties istorijos parodytos taip gerai, kaip tik gali būti iliustruotos per devyniasdešimt minučių bėgančių kadrų svarbiausios vieno žmogaus gyvenimo patirtys.

Kai Lena sėdo su savo vyru ir mergaitėmis į mašiną, turėsiančią važiuoti 600 km motinos, o iš tikro tai atsiminimų link, jei keletą kartų buvo kilusi natūrali, nuožmi ir beveik nenumaldoma mintis bėgti. Tik mylimam vyrui pažadėjus, kad jis padės, ji pasirengė vėl susitikti su žinojimu, kokia buvo jos ir brolio vaikystė. Tad „Anapus“ iš tiesų nukelia į anapus. Į nelaimingas vaikystes, grumtynių baseinus, nebylius broliukus, dūžtančias Kalėdų eglutes ir saulėgrąžas. Į labai trumpas gerumo valandėles, kai draugai palaiko už rankos, tėvas kalbasi prieš miegą, o mama duoda pinigų išties reikalingam daiktui. „Anapus“ dar ir todėl, kad dabartis – jau, laimei, nenumaldomai geresnė – su mylimu žmogum, su puikiais vaikais. Kaip atpildu. Kaip atsakymu, kad nebūtinai, jeigu užaugai purve, visada taip gyvensi.

Jeigu galėčiau pavogti geriausius kadrus iš „Anapus“, tai būtų du epizodai. Pirmas yra du (iš tikro vienas) žmonės prie baseino – moteris ir mergaitė, bet abiejų žvilgsniai tokie patys. Ir girtas vyras, prieš veidrodį užsidedantis kepurę. Žiūrėčiau dar kartą. Vien dėl tų dviejų kadrų.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=j_Y0hgcHqwI

Filmas šiuo metu rodomas k/t Pasaka.