Rugsėjui persiritus į antrą pusę, teatrams sugrįžus iš vasarinių atostogų ar gastrolių, pats tinkamiausias metas pasidomėti, kuo gi žada nustebinti mus šį sezoną įvairūs Lietuvos teatrai.
Tikriausia, kad pats džiugiausias ir laukiamiausias teatrinis įvykis, tai neužilgo (rugsėjo 29 – spalio 8 d.) prasidėsiantis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“, kuris ir vėl visus teatro mylėtojus suburs į vieną didelę šventę svarbiausiose sostinės teatrinėse erdvėse. Bet apie tai truputį vėliau, prieš tai norim pristatyti bent trumpai visų sostinės ir kt. didžiųjų miestų teatrų naujienas, kad žinotume kur ir kada reikia suskubti pasidomėti bilietais. Šiandien pristatome bene turtingiausią naujajį sezoną pristatantį teatrą ir jo naujienas.
LIETUVOS NACIONALINIS DRAMOS TEATRAS
LNDT pradeda naująjį sezoną atsišviežinęs visomis prasmėmis: naujas požiūris, naujas repertuaras, naujo dizaino svetainė ir net naujos iškabos pasitinka teatro lankytojus. Visa tai kuria vieningą visumą bei demonstruoja naują požiūrį, kad Lietuvos nacionalinis teatras pakankamai pasitikintis savimi, nebijantis save reklamuoti gan novatoriškais sprendimais. Didžiausias naujojo vadovo Martyno Budraičio nuopelnas – naujo repertuaro sudarymas, kuriame be naujų premjerų įtraukta ir pripažinimą pelniusių režisierių Oskaro Koršunovo, prancūzo Erico Lecascade’o, suomio Kristiano Smedso spektakliai „Meistras ir Margarita“, „Dėdė Vania“, „Liūdnos dainos iš Europos širdies“. Tai daroma siekiant sustriprinti teatro repertuarą klasikos pastatymais, jo trupės aktoriams suteikti daugiau įdomių, įsimintinų vaidmenų ir sugrąžinti publikai mūsų teatro periferijoje atsidūrusius reikšmingus spektaklius. Naujojo sezono repertuarą papildys epinis Gintaro Varno pastatymas pagal šiuolaikinės dramaturgijos klasiko Tankredo Dorsto pjesę „Nusiaubta šalis“, vaizduojantis utopijų pabaigą ir atgimstantį jų ilgesį XXI amžiuje. Spektaklis ne naujas, tačiau nepelnytai mažai rodytas, o svarbiausia – bylojantis apie mūsų esamąjį laiką iš kultūrinės ir istorinės perspektyvos.

Naujajame sezone LND žiūrovus pakvies net į dešimtį premjerų, iš kurių septynios įvyks iki metų pabaigos. Tai bus intriguojantys klasikos, šiuolaikinės dramaturgijos ir vaikams bei paaugliams skirti pastatymai, kuriuos rengia žinomi skirtingų kartų režisieriai – Jonas Vaitkus, Oskaras Koršunovas, Cezaris Graužinis, Valentinas Masalskis, Yana Ross, Agnius Jankevičius. Pagrindinė naujojo sezono kryptis – visuomeniškai aktualūs pastatymai, ieškant inovatyvių meninių sprendimų, per teatro ir kino, vizualiųjų menų jungtis tyrinėjant mūsų gyvenimo tikrovę.
„Atrask tikrovę“ – toks naujojo sezono šūkis. LNDT kvies žiūrovus per teatrą atrasti ne vien supančio gyvenimo, bet ir minčių, jausmų, fantazijų tikrovę.
Nesenstantis Henriko Ibseno „Visuomenės priešas“ sugrįžta į šiandieninę Lietuvą tam, kad paklaustume savęs – kodėl visuomenę reformuoti pasišovę idealistai tampa jos priešais? Ir kas priverčia savo šalies patriotą iš nevilties sušukti – „tegu žlunga visas kraštas, tegu būna sunaikinta visa ši tauta!“? Režisierius Jonas Vaitkus, subūręs stiprų skirtingų kartų aktorių ansamblį, ketina sukurti provokuojantį teatro ir gyvo vaizdo reginį-disputą, kurio dalyviais taps ne tik salėje, bet ir scenoje atsidursianti publika. Šio pastatymo komandoje greta lietuvių kūrėjų dirba vienas originaliausių Skandinavijos vaizdo menininkų Ville Hyvönen. Abejingų neturėtų palikti ir kitas Jono Vaitkaus spektaklis „Fundamentalistai“ pagal tarptautinį pripažinimą pelniusio suomių dramaturgo Juhos Jokelos pjesę, kurią suomiai vadina radikaliausiu pastarojo meto savo dramaturgijos kūriniu ir klauso užgniaužę kvapą. Pjesės centre – maištingo kunigo ir buvusios jo mylimosios, tapusios fundamentalistų sektos auka, likimai. Du aktoriai kartu su žiūrovais ieškos atsakymų į atvirus klausimus apie religiją, tikėjimą, meilę ir gyvenimo prasmę.

Vidurinio amžiaus krizė ir didmiesčio gyvenimo būdas – tai pavojingas sprogstamasis mišinys. Iš jo žinomas suomių dramaturgas ir dabartinis Suomijos nacionalinio teatro vadovas Mika Millyaho sukūrė intelektualią komediją apie moteris, atidūrusias savo jausmų chaose. Pjesę „Chaosas“ režisuojanti Yana Ross kartu su puikia ir improvizuoti mokančia aktorių komanda savo spektaklyje ketina „apnuoginti tikrąją šiuolaikinio žmogaus realybę“.
Viena didžiausių sezono intrigų – režisieriaus Oskaro Koršunovo pastatymas pagal naują dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas“, paremtą tikromis lietuvių emigrantų Londone gyvenimo istorijomis. Pjesėje kalbama tėvynę palikusių žmonių vardu, o tikri likimai apibendrinami taip, kad fikcija ir tikrovė persipina pačiais neįtikėčiausiais būdais. Jos veikėjai tarsi pakimba tarp dviejų tapatybių: negrįžtamai išėję iš buvusios, jie taip ir nesuranda naujos. Pjesė „Išvarymas“ – tai atviras žvilgsnis į lietuvišką tapatybę šiuolaikiniame pasaulyje, o jos pastatymas – pirmasis bandymas šiuolaikiniame lietuvių teatre gilintis į naujosios emigracijos reiškinį.
Šįmet Lietuva mini Česlovo Milošo metus. Vieno žymiausių praėjusio šimtmečio rašytojų kūryba originaliai suskambės aktorės Dalios Michelevičiūtės vaizdo ir poezijos sintezės spektaklyje „Kalbos galia“. Neproginis spektaklis, gimęs pačios aktorės iniciatyva, gal būt paskatins ir kitus jos kolegas drąsiau ieškoti netradicinių teatro kūrimo būdų.
Daugiau apie teatro naujienas rasite čia: www.teatras.lt
Deja….
http://ikrauk.15min.lt/laisvalaikis/50854
Galima numanyti, kad ir J.Vaitkaus EGLUTĖ PAS IVANOVUS Jurgai nepatiko, nes nėra apžvalgos??
Nepatiko taip stipriai, kad įkvėptų apie tai rašyti apžvalgą. Šiaip nebuvo labai prastai, bet buvo per daug „miuzikliškumo”, kuris muzikine prasme nebuvo ypatingai vertingas ir vertė nuobodžiauti. Pritarčiau nuomonei, kad „Eglutė pas Ivanovus” labiau vertingas pačiam rusdramio aktorių kolektyvui, nes tikrai labai komandiškas darbas, nei žiūrovui. Jei vertint balais, tai duočiau 6 dešimtbalėj sistemoj.
Plius žiauriai sušalom, nes ten toks režisūrinis/scenografinis sprendimas sugalvotas, kad be skersvėjų neapsieinama :))
Ir apskritai, mano nuomone Vaitkus stengiasi būti labai produktyvus, originalus, aktualus režisierius, bet man jo kuriamas teatras jau seniai yra labiau pramogai nei sielai. Visus jo paskutinių penkių metų „šedevrus” vertinu labai vidutiniškai. Jis geras pedagogas, puikiai geba atskleist aktorius, bet kaip režisierius jis niekada nebuvo mano favoritas. Bet čia mano nuomonė ;)
Kad kiek per daug 2011 m. antroje pusėje „užsiplėšė” – faktas. Kai toks produktyvumas, sunku patikėti, kad negalima daugiau pasiekti kokybėje. Juk ir amžius nėra pats energingiausias….
Pastebėjau, kad silpnai vertinate jo komiškus darbus. Ką tik beprotiškai atsilikęs pamačiau jo STEPANČIKOVO DVARĄ. Vis tik meistriškas spektaklis, neatimsi…
Jeigu čia ne į temą užmečiau kalbą apie rusdramio naują spektaklį, tai dar prisiminsiu g-taške R.KAZLO interviu pasakytą mintį. Jis dėstė, kad didesnės faktūros spektaklį turi režiuoti meistras. Ir kaip pavyzdį nurodo IVONĄ iš jaunimteatrio. Ogi spektaklis gauna kritikos jaunų apžvalgininkų nuomonėse. Žinoma, išsikvėpimo jis turi jau, bet iš esmės ginčyčiausi su tokiomis kaip melpomenė, kad ten – nevykęs dalykas…
Sakyčiau taip – jei kokie areimos sugebėtu tokiame lygyje dirbti, kaip šis veteranas, būtų nuostabu…
Kadangi Stepančikovas papuola į paskutinių 15 metų jo darbų sąrašą ;), tai pritariu, kad jis buvo visai nieko (mačiau jo seną versiją, neatnaujintą).
O lygint Areimas su Vaitkumi tai apskritai manau beprasmiška. Tik laikiausi ir laikysiuos požiūrio, kad kūrybingą jaunimą, kol šie ieškosi savo vietos po saule, reikia kritikuojant skatinti, o ne kritikuojant skandinti ;) Vaitkus savo dainelę jau sudainavo, nieko naujo jau jie neparodys. Nors visi matom, kaip jis desperatiškai stengiasi įrodyti pasauliui, kad jis vis dar „GALI” :))
Todėl man įdomesni tie, kurie dar tik ateina :)
Požiūris, žinoma, teisingas. Bet tie ATĖJUSIEJI turi rodyti bent jau savo potencialą. Pvz. matau jį Vide Bareikyje.
Tikrai ATĖJO Ignas Jonynas. Bet, va… kažkaip tyliai išėjo.
Jei žiūrėsim tik tuo kampu, kaip čia apie Vaitkų sušnekėjai, tai pirmas spektaklis, kurį turėtum ignoruoti, būtų pensijinio amžiaus E.Nekrošiaus žadamą premjerą balandyje…
Arūnai, tau Nekrošiaus spektakliai jau eina į niekur? n metų, vienas po kito?
Nesupratau replikos…
FUNDAMENTALISTAI – labai geras spektaklis. Tikrai nesitikėjau. Rodomas dar ryt ir šeštadienį….