
Vienu sakiniu: O ką, jeigu sutiktum save?
Nepaisant trailer’io bei filmo pavadinimo, tai nėra fantastinis filmas. Idėja juostai gimė būtent iš pasvarstymų, kas atsitiktų, jeigu sutiktume save, o antra žemė… Na, tai daugiau simbolinis vienetas, metafora.
Vakaras, kai pasaulis sužinos apie antros žemės egzistavimą, dviejų žmonių gyvenime bus ypatingas. Tragiškai, neišvengiamai. O gal ne? O galbūt, net jeigu ir tragiškai, jis būtent toks ir turėjo būti? Gal tai, kas vieną dieną atrodo, kaip blogiausia, kas mums galėjo nutikti, taps lemtingu posūkiu kažko geresnio link? Ar atpažintume tai? Ar tai, ko sulaukiame kiekvieną akimirką priimame kaip prakeikimą, ar kaip dovaną? Neįtikėtina, kaip atrodytų tokio mažo užmojo juosta, iškelia tiek daug klausimų. Ir jie visi apie tave, mane, ieškojimus. Žiūrėjimo atgal, pirmyn ir galbūt baimės pasižiūrėti į save čia ir dabar. Iš tiesų, jeigu sutiktume save kitame pavidale, ar atpažintume? Ar matytume klaidas, kurias darome? Ką patartume sau, jei sugebėtume pažiūrėti į save iš šalies? Ar norėtume nugyventi savo gyvenimą kitaip, kažkurią akimirką pasukti kitu keliu? Ar išdrįstum pažiūrėt sau į akis? Ar tai, ką darai, yra dėl savęs, ar dėl kitų? Ar… ar… ar?..
Citata: Within our lifetimes, we’ve marveled as biologists have managed to look at ever smaller and smaller things. And astronomers have looked further and further into the dark night sky, back in time and out in space. But maybe the most mysterious of all is neither the small nor the large: it’s us, up close. Could we even recognize ourselves, and if we did, would we know ourselves? What would we say to ourselves? What would we learn from ourselves? What would we really like to see if we could stand outside ourselves and look at us?
httpvh://www.youtube.com/watch?v=N8hEwMMDtFY
šitą labai užskaitau. praktiškai už viską, o ypač už nelindimą, kur nereikia. ačiū, pau.