„Mano namai yra visas pasaulis,
Visa naktis yra mano guolis“

Apie visapusiškąjį Joną Meką gali kalbėti tik jo paties žodžiais. Kitaip neišeina. Nenuneigsi beveik devyniasdešimties metų patirties – karo, emigracijos, lagerio, avangardo, unikalių žmonių ir bemiegių naktų istorijų – išreikštų proza, poezija ir filmais. Užfiksuotų akimirkų, pojūčių, sugauto laiko – tai jau niekada nepasikartos. Ir štai, praėjus šešiasdešimčiai metų po to, kai užrašai buvo sukurti, išleidžiamas trumposios prozos rinkinys „Žmogus prie lyjančio lango“. Ir pagauna, ir nuneša.

Po šito supratau, kad Mekas visų pirma yra stebėtojas (ne veltui vos tik atvykęs į Ameriką už skolintus pinigus pirkosi filmavimo kamerą), aiškiai fiksuojantis aplinką ir dar mikliau – užklumpančias būsenas, kartais labai sunkias ir dilginančias, bet išlietas popieriuje itin poetiška proza. Ramia, asketiška, netgi šiek tiek pakylėta. Negalima sakyti, kad tas žmogus jo prozoje – vienareikšmiškai pats Mekas. Jokiu būdu. Bet žinojimas, kur buvo ir ką veikė tuo metu jis pats, labai padeda perskaityti jo istorijas. Persmelktas krikščioniškosios pasaulėjautos dvidešimt tris trumpas žmogaus gyvenimo atkarpas jungia nuolatinis stebėjimas, klausimai, lengva beprotybė, sunki ir kartu tokia subtili kančios, išvykimo ir atsiminimų gija.

Tas Jono Meko žmogus – besiilgintis, neturintis, prarandantis, kartais labai atvirai kraujuojantis vienatve – toks pats, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Nes visada turime (ar dar tik turėsime) ko ilgėtis. O atsakimas, ką daryti, užčiuopiamas kažkuriame iš puslapių: „kai eini, kad ir parku, nesi vienas, niekados vienas“. Ir tai guodžia, visai kaip tą žmogų prie lyjančio lango.