Norėjau patirti, kaip gyvenimas klostosi, ir pakeliui iš batsiuvio į namus galvoje pervariau visas galimybes, kaip pasisotinti gyvenimu. Pirmoji ir visų geriausia: niekados nebūti iškviestai ir niekados neišeiti iš proto, kaip dauguma. Niekados nebūti iškviestai, bet išeiti iš proto, kaip batsiuvio žmona ir ponia Micu iš pirmojo aukšto greta laukujų durų, yra antroji. Trečioji: būti iškviestai ir išeiti iš proto, kaip tos dvi iki pamišimo privarytos moterys ligoninėje. Būti iškviestai ir niekados neišeiti iš proto kaip mudu su Pauliu, – tokia yra ketvirtoji.

Iki paskutinio atodūsio seku bevardę knygos heroję tramvajumi. Abi nieko neturim – veikėja neišduoda savo vardo ir stokoja paranoja neužkrėstų gyvenimo akimirkų blankioje Rumunijos kasdienybėje po diktatūros šešėliu, aš beviltiškai pasiduodu tirštam vaizdų srautui ir nebegaliu priešintis iš teksto šokinėjančioms nesmagioms patirtims. Taip ir važiuojam – knygos herojė ir pasakotoja kruopščiai ruošiasi tardymui ir pakeliui stebi tramvajaus keleivius, aš vingriame pasakojime gaudau besitvenkiančias jos gyvenimo nuotrupas. Sukyla tumulas gerklėje – net įmantrus Hertos Muller pasakojimo tonas nesugeba užglaistyti nemalonių, iki odos perštėjimo jaučiamų žeminančių situacijų: tualete prie turgaus žmonės grumiasi dėl „nešiojamų“ durų, moteris pardavinėja vestuvių žiedai šalia neperkamo šlamšto, o jos antram vyrui Pauliui darbe nuolat pavagia visus drabužius.

Herta Muller audžia pasakojimą, kurio herojė yra Saugumo iškviesta moteris. Romanas kurpiamas iš jos psichologinių reakcijų į nenormalią realybę, kur pasityčiojimas, įtarumas ir nesaugumas yra kiekvieno žmogaus palydovai, o suvaldyti save neišprotėjus galima tik kruopščiai ir planingai kuriant ir atliekant įvairius ritualus: nesitapatinant su savimi sunkiomis minutėmis, laimę kaip daiktą paliekant namuose, prieš tardymą valgant riešutą. Nesiskundžiama, neverkiama, neieškoma kaltų, o tiesiog bandoma gyventi tokioje realybėje, kokia ji yra. Ir liūdna, kad iš tokios realybės nėra išeities, o tik mitrus žaidimas su savo paties sąmone, ironiškas žvilgsnis į visus ir siekis vieno – likti sveiko proto.

Knygas, priešingai, nei žmones, mėgstu sudėtingas. Net neabejoju, kad atsiras dejuojančių: „šiandien būčiau geriau šito neskaičius“. Pritariu – tikrai geriau būčiau neskaičius, nes dabar esu dar reiklesnė geriems tekstams.

—–

Informacija apie knygą: orig. antr.: Heute wär ich mir lieber nicht begegnėt, romanas, vertė Antanas Gailius. – Vilnius: Versus aureus, 2011. – 232 p. ISBN 9789955343073