You try to handle it case-by-case. But no. It won`t help change the world or anything. But it sticks to my throat, it tears me up.

Maloniai nustebau gan sausame filmų sezone aptikusi jaunos, bet jau spėjusios apšilti kine prancūzės režisierės Maïwenn trečiąjį pilnametražį darbą „Policija” (orig. „Polisse”).

Drama apie Paryžiaus policijos padalinį, dirbantį su vaikų išnaudojimo atvejais, džiugina bent jau dviem aspektais: sudėtinga tema susižiūri pakankamai sklandžiai, o režisierė nepaslysta ir nepertempia dramatizuodama ir moralizuodama. Asmeniškai iššnipinėjusi Paryžiaus policijos darbą, Maïwenn bando rekonstruoti perdėtu herojiškumu neatmieštą policijos kasdieninį vargą – kartais ne visada sklandų, efektyvų ar teisėtą. Visi ekrane rodomi vaikų išnaudojimo atvejai, kaip informuojama filmo pradžioje, – paremti tikrais faktais.

Padrikokas siužetas suręstas paprastai: į policijos padalinį įlenda žurnalistė Melissa ir klaksėdama fotoaparatu fiksuoja kasdieninio darbo akimirkas. Pašalietė (kurią vaidina pati režisierė) pamažu įsilieja į susigyvenusią ir itin charakteringą kompaniją bei įsimyli vieną iš impulsyviausių darbuotojų – Fredą. Jų santykių istorija ištirpsta grakščiai sukonstruotoje, kartais iki galo neišvystytoje, dviejų valandų epizodų virtinėje, kurios esmė – dokumentiškumo apybraižomis apčiuopti su vaikų išnaudojimo bylomis dirbančio dieninės pamainos policijos dalinio kontūrus. Marga kolegų kompanija jaučiama kaip vientisas organizmas – jo nariai ne tik dirba, bet ir geria bei pykstasi kolektyviai. Visi tie, psichologiškai sunkų darbą dirbantys, žmonės – labai tikri, gyvenimiški, su ydomis. Nadine skiriasi su vyru, Matheu įsimylėjęs kolegę, o štai Sue Ellen per dažnai patraukia iš butelio. Emocijų protrūkiai, biurokratijos kliūtys, smulki ir nelabai korupcija, įtampos tarp kitų policijos pajėgų sutelpa po padidinamuoju kameros stiklu.

Nei vieno, net liūdniausio ar kraupiausio epizodo nesinorėtų išmesti, nes jie stick to my throat, jie tear me up. Atleidžiu net neišplėtotus, palaidus epizodus. Aktorių vaidyba labiau nei žavinti. Verdiktas – verta pamatyti. Ypač pabaigą.

httpv://youtu.be/PbXbO2iYxEA