Buvęs ir paštininku, ir reklamos agentu – režisierius, tapęs Europos Naujosios teatrinės realybės prizo laureatu; buvęs „glamour-punk“ grupių nariu ir barmenu – režisierius, tapęs ne tik Christopho Marthalerio ir Franco Castorfo asistentu, bet ir nuolatiniu svarbiausių Europos teatrų festivalių scenų svečiu; pradėjęs kaip scenografas – režisierius, tapęs šiuolaikinio Europos teatro flagmanu. Tokia margaspalvė ir paradoksali šiųmetinių tarptautinio teatrų festivalio „Sirenos“ užsienio programos režisierių amplitudė. Trys pavardės – Rodrigo García, Michelis Schrӧderis ir Romeo Castellucci – nužymi vizijomis ir erezijomis persipynusių spektaklių giją.
1. Pirmą kartą „Sirenose“ ir Lietuvoje – režisieriaus Michelio Schrӧderio ir jo įsteigto teatro „kraut_produktion“ spektaklis – „Apie gyvenimo trumpumą“. Vokiečių kilmės režisierius, reziduojantis Šveicarijoje, lietuvių publikai pristatys Romos filosofo Senekos esė „De brevitate vitae“ pavadinimo įkvėptą spektaklį, neįprastomis formomis analizuojantį žmogaus pastangas gyventi, nepaisant neišvengiamo – mirties. Jei nuo pastarosios nepabėgsi, kokia tuomet prasmė? Be cinizmo ir moralizavimo, tačiau su specifiniu humoru, triukšmingame, koliažo principu dėliojamame spektaklyje ieškoma atsakymų į klausimus, kam apskritai stengtis išlikti. Ir kaip.
httpv://youtu.be/Y773wQni6LY
2. Antrą kartą „Sirenose“ ir Lietuvoje – vartotojiškos visuomenės ir jos taisyklių nepakenčiantis – Rodrigo García. Anaiptol ne subtiliai prisistatęs Marijos krašto publikai savo kotroversišku spektakliu „Ronaldo, klouno Makdonaldo istorija“, kur scena buvo nutiesta tonomis maisto, šiemet režisierius grįžta į Lietuvą su nė kiek ne menkesniu darbu – „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“. Lenkijoje ir kai kuriuose kitose šalyse gyvūnų teisių gynėjų protestų sulaukęs režisierius šiųmetinėse „Sirenose“ kalbės apie į mūsų visų gyvenimus prasismelkusią reklamą. Keičiančią politiką ir vyriausybes. Eliminuojančią vertybių neginčijamumą ir prasismelkiančią iki giliausių pasąmonės užkaborių. Nuolatinę mūsų tragiškos ir groteskiškos egzistencijos palydovę. Būtent už šį darbą menininkui 2009 m. įteiktas presitžinis Europos Naujosios teatrinės realybės prizas.
3. Trečią kartą „Sirenose“ ir Lietuvoje – vienų dievinamas, kitų nesuprantamas ir nepakenčiamas, bet nepaliekantis abejingų – Romeo Castellucci. Lietuvai jau pristatęs tokius darbus kaip „Tragedia Endogonidia“ ir „Dieviškoji komedija. Pragaras“, šiemet vizualinio teatro apologetas grįžta į Lietuvą su krikščionofobija kaltinamu spektakliu „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Prancūzijoje į sceną įsiveržė katalikai-radikalai laužė dekoracijas, demonstravo transparantus, raginančius atsukti nugarą krikščionofobijai, žiūrovai buvo apmėtomi kiaušiniais, spektaklis nutrauktas, drumstėjai sutramdyti tik policijos dėka… O režisierius, perfrazuodamas Kristaus žodžius, teigė atleidžiantis šiems, mat jie nežino, ką daro. Ir dar daro tai tikėjimo vardu.
Spektaklyje „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ italų tapytojo Antonello da Messinos Jėzaus Kristaus portretas tampa dar vienu spektaklio veikėju, ne vien dekoracija. Šis, kartu su žiūrovais stebi tėvo agoniją ir senatvinę gėdą, kai jo sūnus desperatiškai bando jam padėti sugrąžinti orumą, nuprausiant nebevaldomas išmatas. Baltoje ir, rodytųs, sterilioje prabangoje. Tačiau režisierius nesikoncentruoja į Jėzų, kaip į personažą. Jėzus tampa tik simboliu, ikona.
O aplink šiuos teatrinius gigantus „Sirenose“ plaukios ir vietinės žuvelės – aštriadantis Jonas Vaitkus pristatys begales diskusijų sukėlusį spektaklį „Visuomenės priešas“, Gintaro Varno dėka scenoje pasirodys modernistų manifestai, sukryžminti su siurealizmo sąvokos tėvo Apollinaire‘o absurdiškomis pranašystėmis „Teiresijo krūtų“ pavidalu. Simetriškas, tačiau nedarnus „Chaosas“ bus paskelbtas Yanos Ross, o Auksė Petrulienė kartu su kroatų ansambliu „Choco Jazz“ ir silikoninėmis lėlėmis gilinsis į sielos ir kūno sintezės niuansus premjeriniame (! ) spektaklyje „Išplėšk sielą“. Oskaras Koršunovas, okupavęs trečdalį lietuviškosios programos, supažindins su komunaliniame bute gyvenančia Miranda, paskutinę vakarienę be maisto leidžiančiais spektaklio „Dugne“ personažais ir visa plejada emigrantų, vos telpančių scenoje ir spektaklyje „Išvarymas“. O jauniausios kartos žuvelės taip pat neatsilieka: Vidas Bareikis pristatys su teatro taisyklėmis koketuojantį ir autonominėmis taisyklėmis pasikliaujantį „Fluxus arba Šarlatanai?“, o tuo tarpu Artūras Areima scenoje išrikiuoja visą eilę vyrų, pasipuošusių kostiumais ir dirbtinėmis politikų šypsenomis Shakespear‘o „Julijaus Cezario“ interpretacijoje.
„Sirenų“ festivalio svečiams rekomenduojama nepamiršti, jog bus galima ne tik susipažinti su Lietuvos ir užsienio režisierių darbais, bet ir su pačiais režisieriais – Micheliu Schrӧderiu, Rodrigo García ir Romeo Castellucci festivalio klube, Nacionalinio dramos teatro foje.
Visą „Sirenų“ festivalio programą galima rasti puslapyje www.sirenos.lt
