Dievinu rudenį dėl kelių priežasčių. Pirmoji, jog gali be priežasties liūdėti, melancholiją nurašant už lango barbenančiam lietui, antroji – po ilgos vasarinės pertraukos teatrai vėl atveria savo duris. Yra dar koks šimtas priežasčių mėgautis šiuo metų laiku, bet naujo teatrų sezono pradžia dažniausia laimi be didelės konkurencijos (čia be abejonės autorės asmeniniai prioritetai).

Šią ir kitą savaitę teatralų širdis džiugins vienas svarbiausių įvykių Lietuvos teatro padangėje – tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“, kuris šiemet – jau devintą kartą – pakvies užčiuopti neramų naujosios Europos teatro realybės pulsą. Užsienio spektaklių programoje bus parodyti trijų šiuolaikinio Europos teatro vizionierių darbai. Vilniuje viešės didysis scenos provokatorius Romeo Castellucci (Italija), socialinės realybės dekonstrukcijos meistras Rodrigo García (Ispanija-Argentina) bei popkultūros tyrinėjimo ekspertas Michel Schröder (Šveicarija). Trys spektakliai, kuriuos išvys „Sirenų“ žiūrovai – tai trys pasaulio vizijos, išsitenkančios mažame užantyje tarp tikėjimo ir erezijos.

Tačiau festivaliai ateina ir praeina, todėl šioje naujo teatro sezono apžvalgoje didesnis dėmesys skiriamas mūsų lietuviškos scenos teatrų, jaunų ir senų scenos grandų skelbiamoms naujienoms.

LIETUVOS NACIONALINIS DRAMOS TEATRAS

Pagaliau džiugu, jog pirmumą Lietuvos nacionalinio dramos teatro naujienoms galima teikti ne todėl, jog šis  – nacionalinis, o todėl, kad jis iš tiesų tampa Nacionalinio teatro vardo verta vieta, kur koncentruojasi ryškiausi Lietuvos teatro įvykiai, renkasi geriausi Lietuvos režisieriai. Lietuvos nacionalinis dramos teatras su 73-uoju sezonu žiūrovus pasveikino viena ryškiausių praėjusio sezono LNDT premjerų – Eimunto Nekrošiaus režisuota Dantės „Dieviškaja komedija“. Iki naujųjų metų LNDT planuoja parodyti daugiau negu 100 repertuarinių spektaklių. Tarp jų – didelio žiūrovų dėmesio sulaukę Oskaro Koršunovo „Išvarymas“, Jono Vaitkaus „Visuomenės priešas“, kitos praėjusio sezono premjeros. Pirmaja 73-iojo sezono premjera taps režisieriaus Oskaro Koršunovo statomas spektaklis pagal Justino Marcinkevičiaus draminę poemą „Katedra“. Šis spektaklis LNDT gimsta praėjus keturiems dešimtmečiams po pirmojo „Katedros“ pastatymo anuometiniame Akademiniame dramos teatre. Šiandien iš naujo perskaityti „Katedrą“ buvo paties LNDT idėja. Džiaugiamės, kad ja užsikrėtė vienas mūsų šiuolaikinės kultūros lyderių O.Koršunovas ir visas būrys skirtingų kartų teatro kūrėjų. Viliamės, kad būsimas spektaklis taps intriguojančiu, jaudinančiu ir reikalingu kultūriniu įvykiu plačiam žiūrovų ratui. Antroje sezono pusėje LNDT žiūrovų laukia susitikimas su originaliomis dviejų pasaulinės dramaturgijos aukso fondo kūrinių interpretacijomis – vengrų klasiko Ferenco Molnáro „Lilijomą“ režisuos vienas šiuolaikinio Vengrijos teatro lyderių László Bagossy ir antikinę Euripido tragediją „Bakchantės“ statys Gintaras Varnas. Ne mažiau intriguojantis turėtų būti pastatymas „Medžioklės scenos“ pagal pokario vokiečių dramaturgo Martino Sperro pjesę, kurį režisuos Rolandas Atkočiūnas: juo teatras išreikš kitokį požiūrį į didelį visuomeninį rezonansą sukėlusius vadinamuosius „violetinius“ įvykius viename iš Lietuvos regionų. Kamerinio teatro mėgėjams LNDT trupės aktorė ir režisierė Birutė Mar pristatys spektaklį „Laiškai į niekur“ Boriso Pasternako, Marinos Cvetajevos ir Rainerio Maria Rilkės laiškų motyvais. Teatrinių naujovių mėgėjams LNDT rengia naujos dramaturgijos programas. Lapkritį teatre vyks tradicinis nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė”.

NO THEATRE + VALSTYBINIS JAUNIMO TEATRAS = KOVOS KLUBAS

Valstybinis jaunimo teatras apjungia pajėgas su praėjusiame sezone ryškiausiu teatro fenomenu tapusiu jaunųjų menininkų judėjimu „No Theatre” ir lapkričio mėnesį žiūrovams pristatys intriguojančią premjerą – „Kovos klubą“. Spektaklis kuriamas pagal amerikiečių rašytojo Chuck Palahniuk to paties pavadinimo romaną.
„Planuodamas kitų metų repertuarą bei patį „Kovos klubo“ pastatymą, svarsčiau kelias galimybes, kur galėtų gimti šis spektaklis. Galiausiai nusprendžiau, kad geriausia vieta šio romano inscenizacijai – būtent Jaunimo teatras“ – teigia būsimo spektaklio režisierius Vidas Bareikis.
„Pirmiausia – jau šio teatro pavadinime yra užkoduota, kad tokia gaivališka ir jaunatviška medžiaga kaip Chuck’o Palahniuk’o „Kovos klubas” tiesiog privalo būti sukurta būtent čia.
Antra,- šiuo metu daugelis ironizuodami vadina šį teatrą „jaunu”, nors kadaise čia kūrė tokie svarbūs teatro kūrėjai kaip D. Tamulevičiūtė ar E. Nekrošius. Todėl dabar ką nors čia statyti jau savaime tampa iššūkiu. Vos pradėjus repetuoti, viena teatro senbuvių manęs paklausė, ar neapversime teatro aukštyn kojomis? Kadangi šiuo metu tai yra viena pagrindinių mūsų užduočių, -„versti” teatrą savyje, ieškoti naujų kalbos galimybių bei šviežio dialogo su publika, -tikiuosi, kad šis bendradarbiavimas sukurs kažką įdomaus. Ši sunki ir kontraversiška medžiaga į bendrą „dialogą” turėtų sujungti daug savo vidumi jaunų ir aktyvių žmonių.
Pagrindinius spektaklio vaidmenis kurs „No theatre“ aktoriai Ainis Storpirštis, Vainius Sodeika, Dovydas Stončius, Elzė Gudavičiūtė bei Teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktorė Agnė Kaktaitė. Taip pat spektaklyje dalyvaus Jaunimo teatro aktoriai: Giedrius Arbačiauskas, Jonė Dambrauskaitė, Giedrė Giedraitytė, Sergejus Ivanovas, Aleksas Kazanavičius, Lukas Petrauskas, Arūnas Storpirštis, Gediminas Storpirštis, Simonas Storprištis, Antanas Šurna bei didelė jaunų vyrų „armija”.

VILNIAUS MAŽASIS TEATRAS

Vilniaus Mažasis teatras (VMT) pristato naują, dvilypį sezoną. Kol kas panašu, jog šiemet šį sostinės teatrą lydės mitai ir pasakos ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. O galbūt net ypatingai jiems?
Pirmosiomis rugsėjo mėnesio premjeromis skelbiami spektakliai „Damos vizitas“ (rež. Evaldas Jaras) ir „Helgelando karžygiai“ (rež. Ramūnas Cicėnas). Dar vasaros pradžioje vos porą kartų parodyta Friedrico Dürrenmatto pjesės „Senos damos vizitas“ inscenizacija nusipelnė jautraus, šiandienos visuomenės ydas ir problemas atsipdinčio kūrinio vardą. Pasakojimas apie Klarą Cachanasian (akt. Rimantė Valiukaitė), grįžtančią į savo gimtąjį, nuskurdusį miestelį su siekiu atkeršyti ją seniai pažeminusį Alfredą Ilį (Vytautas Rumšas) iškelia į paviršių žmogaus gyvybės ir pinigų vertės klausimą. Ką pasirinks miestelio gyventojai ir ką šiandien renkamės mes?
Tuo tarpu Ramūnas Cicėnas, pasirinkęs gerai žinomo dramaturgo Henriko Ibseno mažai kam girdėtą pjesę „Helgelando karžygiai“ mus nuolat lydinčius gyvenimo pasirinkimus perkels į vikingų laikus. Taip režisierius ne tik patvirtina pastaruoju metu iš naujo kilusį susidomėjimą šio autoriaus darbų aktualumu, bet tuo pačiu įrodo, jog pats H. Ibsenas buvo teisus, pasirinkęs veiksmo vieta istorinę Norvegijos šiaurę – Helgelandą ir Eriko Kruvinojo laikus. Kaip savo pjesės antrojo leidimo įžangoje rašė dramaturgas, būtent Islandų šeimos sagose jis atrado tą aplinką, kurioje galėjo skleistis tuo metu jį užvaldžiusios nuotaikos, idėjos ir mintys. Būtent Vikingų karžygių kultūra bei pasaulėjauta kalba apie žmogiškąsias vertybes, kilniadvasiškumą ir „garbės žodį”, šiais laikais ne tik praradusį prasmę, bet ir tapusį apgaulės bei melo įrankiu.
Scenografas – Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė – Vaidilė Marija Vasiliauskaitė, kompozitorius – Giedrius Nakas. Vaidina: Leonardas Pobedonoscevas, Mindaugas Capas, Mantas Vaitiekūnas, Vytautas Rumšas, Balys Latėnas, Edmundas Mikulskis, Gintarė Latvėnaitė, Gabrielė Tuminaitė, bei antrąjį vaidmenį iš eilės Mažajame teatre pristatysianti Rimantė Valiukaitė.
Šiauriečių literatūrą savo naujam spektakliui vaikams pasirinko ir jauna režisierė Olga Lapina, praėjusį sezoną už „Stebuklingosios kreidelės“ pastatymą Rusų dramos teatre gavusi Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimą. Puikiai žinomos rašytojos Tuvės Janson „Trolių mumių“ knygose O. Lapinos dėmesį patraukė vieno iš epizodinių personažų – Hemulio – istorija. Pasak režisierės, „apsakyme „Hemulis, kuris mėgo tylą“ kalbama apie nepiktą, bet nelaimingą Hemulį, gyvenantį visai ne tokį gyvenimą, kokio norėtų, nerandantį niekur palaikymo. Tai savotiška „mažojo žmogaus“ analogija, taip pat plėtojama mums puikiai žinomoje klasikinėje rusų literatūroje. Apsakymas apie Hemulį žavi ne tik savo pasakiškumu, bet ir aktualumu: jame iškyla skausmingi indetifikacijos ir tolerancijos klausimai, kalbama apie žmogiškųjų tarpusavio ryšių esmę.“.
Spektaklio „Hemulis, kuris mėgo tylą“ premjera – lapkričio 4 d. Režisierei talkins nepailstantis Marijus Jacovskis bei svečias iš Maskvos – Artiom Tulčinskij, vadovausiantis spektaklio muzikinei daliai.

 OKT (VILNIAUS MIESTO TEATRAS)

Naujas OKT/Vilniaus miesto teatro sezonas prasideda šiuolaikinės politikos grimasomis režisieriaus Artūro Areimos premjeroje „Julijus Cezaris“.
Režisierius, OKT teatre jau pastatęs spektaklį „Prakeiktieji“ pagal E. O‘Neillo pjesę „Gedulas tinka Elektrai“, ėmėsi naujo iššūkio – pirmą kartą Lietuvos scenoje pastatyti W. Shakespeare‘o pjesę „Julijus Cezaris“. Tai viena pirmųjų (1599) Shakespeare‘o pjesių pastatytų Londono „Globe“ teatre. Pasakojimas apie sąmokslą prieš Romos diktatorių Julijų Cezarį bei jo nužudymą paremtas tikrais senovės Romos įvykiais, tačiau daugybės sceninių bei kinematografinių interpretacijų sulaukusi pjesė nepraranda savo aktualumo iki šių dienų.
Spektaklyje A. Areima analizuoja amžiną politinės galios temą, į centrą iškeldamas absurdo valdomą politikų kartą. „Mums svarbus vis labiau į gyvenimus besiveržiantis bereikšmiškumas – menkniekiai, kurie kasdien vis keičiasi, valdo mus tarsi būtų bent kiek reikšmingi. Tiek daug dėmesio ir jėgų aukojame absoliutiems niekams. Ar tikrai esame tokie? Tai klausimas, kurį kelia spektaklis“, – teigia režisierius.
Julijaus Cezario vaidmuo spektaklyje skirtas teatro pasaulyje dar nedaug žinomam Tomui Stirnai. Kitus vaidmenis atlieka jau susiformavusi A. Areimos komanda: aktoriai Tadas Gryn (Brutas), Tomas Rinkūnas (Kasijus), Daumantas Ciunis (Kaska), Tomas Kliukas (Antonijus), bei Paulius Ignatavičius (Oktavijus). Režisierius pjesės interpretacijai pasirinko išskirtinai vyrišką kompaniją. Spektaklio metu skabės Pauliaus Ignatavičiaus sukurta ir gyvai atliekama muzika.

Vasaros gastrolių metu „išmaišę“ visą Europą, režisieriaus Oskaro Koršunovo spektakliai sugrįžta į Vilnių. Šią savaitę vilniečiai ir miesto svečiai turės galimybę pamatyti tris režisieriaus darbus: Williamo Shakespeare`o „Hamletą“ (rugsėjo 27 dieną, 19 valandą, Ūkio banko teatro arenoje), „Mirandą“, statytą pagal pastarojo dramaturgo dramą „Audra“ (rugsėjo 28 dieną, 19 valandą, Ūkio banko teatro arenoje) bei Maksimo Gorkio „Dugne“ (rugsėjo 30 dieną, 19 valandą, OKT Studijoje , Ašmenos g. 8).

LIETUVOS RUSŲ DRAMOS TEATRAS

Rusų dramos teatras savo sezoną atveria premjera „Trys mylinčios“ (rež. Laima Adomaitienė) Spektaklis, sukurtas pagal Žemaitės (Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės) komediją – netradicinė lietuvių klasikės kūrinio interpretacija ne tik siūlanti kitu kampu pažvelgti į trijų moterų meilės vienam vyrui temą, bet kartu suteikianti galimybę paanalizuoti sociokultūrinį Lietuvos istorijos paveldą. Kūrėjų rankose Žemaitės komedija virsta drama su ironijos prieskoniu. Spektaklyje – painios žmogiškų santykių gijos, moralės klausimas, moters prigimtis, jos likimas… Plastinės raiškos prisodrintas kūrinys žada netikėtą pabaigą.

Palikdami autentiškos tų laikų kalbos (pjesė parašyta 1897 m.) bei įpindami rusiško ir lenkiško teksto, kūrėjai pateikia modernią sceninę interpretaciją.
Antroji šio teatro numatoma premjera spalį – „Stabmeldžiai“ (rež. Jonas Vaitkus)
Ar Dievas „atsidėkos” stebuklu mainais į karštas maldas? Kas yra religija: ar tai tėra tikėjimas(is) sulaukti nepertraukiamos stebuklų virtinės? O gal iš pažiūros net giliai tikintys žmonės tėra stabmeldžiai?..
Šiuolaikinės ukrainiečių dramaturgės Annos Jablonskajos istorija apie šeimą, kurioje vyrauja chaosas ir psichologinė prievarta, šeimą, kurioje trys buitinių rūpesčių nužmogintos būtybės bando sudurti galą su galu. Valdinga nekilnojamuoju turtu užsiimanti žmona, bedarbis vyras, paslapčia svajojantis groti klarnetu orkestre, savo dėstytoją įsimylėjusi ir į mokslus universitete nusispjovusi dukra bei alkoholikas kaimynas, atsakingas už šeimos buto remontą, tačiau pinigus statybinėms medžiagoms laisva ranka švaistantis gėralui. Čia dažniau rėkiama, nei kalbamasi. Čia supratimo ir atlaidumo vienas kitam nebelikę jau senokai. Čia laviruojama ties riba: iš vienos pusės – pragaištis, iš kitos – staigiai veikianti panacėja.

„UTOPIA” TEATRAS

Naująjį „Utopia“ teatro sezoną pradeda skandalinga režisieriaus Gintaro Varno premjera „Tiksinti bomba“, kurioje – drąsi dviejų vyrų meilė, nepabūgusi mirties nuosprendžio ir visuomenės pasmerkimo.
„Tiksinti bomba“ sukurta pagal kanadiečių dramaturgo Michaelio MacLennano pjesę „Beat the Sunset“. Pasitelkęs konkretų dviejų žmonių širdžių pasakojimą, G. Varnas paliečia ir pasaulinę infekcinių ligų istoriją, tačiau spektaklio dėmesio centre – meilės galios analizė ir klausimas, kada iš tiesų žmogus pradeda merdėti? Išgirdęs nepagydomos ligos diagnozę ar į savo širdį įsileidęs baimę gyventi taip, kaip trokšta, mylėti tą, kurio geidžia, priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra?
Intriguojančiai atvira gėjų meilės istorija – sudėtinga ir skausminga visiems pjesės herojams. Skandalas, įvykęs pieš 10 metų, išskyrė du draugus, palikdamas gilius randus. Saša, ligų istorijos dėstytojas, netikėtai aplanko savo seną draugą ligoninėje, kur Adamas sveiksta nuo AIDS sukelto plaučių uždegimo. Tuo metu Iris, Adamo motina, iš visų jėgų stengiasi priimti savo sūnų, kuris pabėgo nuo šeimos vos baigęs mokyklą. Atmintis veda pjesės veikėjus, o kartu ir publiką, per svarbiausius jų gyvenimo įvykius.
AIDS, tėvų ir vaikų santykių, atminties ir infekcinių ligų temos šioje dramoje skanduoja gyvenimą.
„Tiksinti bomba“ atskleidžia paradoksą, kad kartais būtent artėjanti mirtis grąžina žmones į gyvenimą ir padeda jiems atsikratyti jausmų ir intymumo baimės, nes kai nebūtis jau čia pat – nebėra laiko gaišti ir kur trauktis. Tai pjesė apie stebuklus, kurie įvyksta. Juk pagydyti žmogaus Širdį yra daug gilesnis stebuklas, nei pagydyti jo kūną.
„Širdis, kaip sako, yra kumščio dydžio.“
„Širdis turi atmintį, seną energiją, nenuilstančią…“
Scenografiją naujausiam G. Varno pastatymui sukūrė Gintaras Makarevičius. Kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius.
Spektaklyje vaidina aktoriai Eimutis Kvosčiauskas, Viktorija Kuodytė , Marius Čižauskas.
Dovydas Stončius, Dalia Overaitė.
„Tiksinčios bombos“ premjera įvyks spalio 14 dieną Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje (Gedimino pr. 4, Vilnius), spalio 28 d. Kauno valstybiniame dramos teatre, Didžiojoje salėje, lapkričio 9 ir 27 d. Menų spaustuvėje (Vilnius).

A|CH TEATRAS

Spalio 24d. 18:00val. ir 20:30 val. Ūkio banko teatro arenoje A|CH teatras pristatys ypatingą premjerą – Lietuvos žiūrovams pažįstama „CARMEN“ atgims naujam gyvenimui. Šiuo metu Maskvoje repetuojamame naujajame Anželikos Cholinos “Carmen” pastatyme dalyvauja tik Maskvos dramos teatrų aktoriai. Jų pasirodymas Vilniuje bus vienintelis – po premjeros Lietuvoje, spektaklis bus visam laikui perkeltas į Maskvą, premjera ten įvyks lapkričio 12d. Valstybiniame A. S. Puškino dramos teatre.
Pagrindinių vaidmenų atlikėjai – E.Vachtangovo teatro aktoriai, su kuriais A Cholina dirbo statydama „Aną Kareniną“ Maskvoje pavasarį. Carmen šoka Olga Lerman, kuri sukūrė ir Anos Kareninos vaidmenį. Maskvos kritikų vadinama naujuoju atradimu, Olga Lerman kuria ypatingą Carmen paveikslą. “Carmen jai – didelis iššūkis, nes ji turi sukurti visiškai kitokią moterį nei Ana, be to, choreografija šįkart itin sudėtinga. Bet Olga – aktorė iš prigimties. Kaip teisingai įvardino vienas didis Vachtangovo teatro aktorius Vladimiras Simonovas: ” Ji – pelytė gyvenime, bet scenoje – deivė. Įdomu, stebint ją spektaklyje, perprasti moters paslaptį…” – pasakoja A. Cholina.
Don Chose šoka Leonidas Bičevinas. Nors jam dar tik 27 metai, jis jau sukūrė eilę vaidmenų teatre ( Troilas „Troilas ir Kresida” rež. R.Tuminas, Zvezdyčius ”Maskaradas” rež. R.Tuminas), nusifilmavo 20-yje filmų ir serialų.
Taip pat Chose vaidmenį kuria jaunas ir nepaprastai talentingas E. Vachtangovo teatro studijos aktorius Eldaras Džanibekovas. Tai jo antrasis pagrindinis vaidmuo didžiojoje scenoje. Pirmasis – FanFanas Tulpė Maskvos operetės teatre, kur jis dainuoja kartu su profesionaliais dainininkais ir puikiai šoka.
Toreodoras – Romano Viktiuko teatro aktorius Aleksejus Nesterenko, įspūdingo ūgio ir gymio kino ir teatro aktorius, niekada nešokęs, bet sukūręs kvapą gniaužiantį vaidmenį. Taip pat Toreodorą paruošė Dimitrijus Solomykinas, sukūręs Vronskio vaidmenį ”Anoje Kareninoje”. Visus pagrindinių vaidmenų atlikėjus vienija tai, kad jie niekada nesimokė šokti. Visi vienodai gavo šokio pagrindus B. Ščiukino mokykloje.
Iš viso spektaklyje vaidmenis kuria 24 artistai – MCHAT’o, Nacijos teatro, studijos prie E. Vachtangovo teatro ir kitų Maskvos teatrų aktoriai.
Nors “Carmen” buvo pastatytas dar 1998 metais, šįkart matysime visiškai atnaujintą spektaklį. “Jaučiau, kad nebuvau iki galo patenkinta tuo, kaip interpretavau šią temą. Gal buvau per jauna, gal stačiau per daug asmeniškai, per savo prizmę. Manau, kad šįkart man pavyko pagaliau papasakoti šią istoriją taip, kaip reikėtų. Spektaklį perstačiau iš naujo, palikau tik keletą scenų ir režisūrinį piešinį. Tai kitos energijos spektaklis. Didelis sprogmuo,” – sako choreografė.
Spektaklyje išsaugota Jūratės Paulėkaitės scenografija. Kostiumus kuria kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius.
Naująją “Carmen” bus galima pamatyti tik vienintelį kartą, tai bus ir premjera, ir atsisveikinimas su Lietuvos žiūrovais.

UŽUPIO TEATRAS

Šiuo metu Užupio dramos teatre karšta − čia entuziastingai statoma vieno žymiausių rusų dramaturgų Olego Bogajevo tragikomedija „Špilkos“. Spektaklio režisierius Vytautas Mikalauskas Bogajevą įvardina kaip jauną, tačiau unikalaus ir brandaus mąstymo kūrėją.
Iš tiesų, Bogajevas jau dabar šiuolaikinės rusų dramaturgijos klasikas ir vienas paklausiausių žmonių teatre. Tai tarptautinio dramaturgijos konkurso − „Eurazija“ laureatas. Bogajevo kūryba susilaukė tarptautinio pripažinimo ne tik Europoje, bet ir Amerikoje, todėl jo pjesės „Špilkos“ pagrindu statomas spektaklis yra įkvepiantis ir atsakingas procesas. Šio uždavinio mielai ėmėsi energingai spektaklio kūrimu užsidegusi ir iššūkių nebijanti jauna Užupio dramos teatro kūrybinė komanda. Kaip sako pats V. Mikalauskas, režisūra − tai gyvas žaidimas, kuriame aktorius įkvepia režisierių, o režisierius aktorių.
Toks pats įkvepiantis žaidimas laukia ir spektaklio „Špilkos“ žiūrovo. Čia jis galės įsitraukti į spalvingą, daugiaplanę ir subtiliu humoru provokuojančią trijų kartų šeimų istoriją, jų keistus, kartais šokiruojančius dialogus ir netikėtus poelgių vingius. Intriga, juokas − tai karamelė, suteikianti malonaus slydimo po kasdienybės labirintus, o prieskonis, kartais aštrus, kartais rūgštus ar nepastebimai subtilus, yra ta kasdienybės gelmė, su kuria žiūrovą kviečia susipažinti „Špilkų“ herojai. Kas būna, kai šeimoje baigiasi aistra? Kodėl mes norėdami to paties, nesusišnekame? Kaip atrodo mūsų tragikomiški veidai? Kas valdo mūsų norus ir kas esame patys sau: kūrėjai ar žmogiškojo teatro marionetės, komiškos, kartais grotestiškos vienos didelės karikatūros išraiškos? O gal tiesa yra, tik ar laiko užteks, juk kažkur jau paleista bomba?
Užupio dramos teatro spektaklis „Špilkos“ bus pristatytas:
Kaune, Romuvos kino teatre: 2012 m. spalio 13 d. 19 val;
2012 m. lapkričio 10 d. 19 val;
2012 m. gruodžio 1 d. 19 val.
Vilniuje, Rusų dramos teatre: 2012 m. lapkričio 6 d. 19 val.