Fotografuoti negalima, – pasakė apsauginiai, o jiems paantrino ir vadybininkas. Tačiau ačiū jiems už supratimą ir dėkui, kad neprivertė manęs grįžti į automobilį pasidėti savo įrangos. Įpusėjus koncertui pamaniau, jog Mono padarė viską, kad fotografuoti būtų ne tik negalima, bet ir neįmanoma.

Ketveriukė skendėjo tamsoje, kuomet ją ryškiai perrėždavo scenos pažeme besidriekiantys šviesos spinduliai greičiau skirti gitaristams Taka ir Yoda, o ne publikai. Kitaip vyrukai ekstazėje nematytų ne tik savo gausybės efektų blokų, bet ir panosėje laikomų vintažinių Fenderių. Kita vertus, jie privertė mus taip susikaupti, kad matyti nieko nereikėjo. Ilgesnių pauzių metu regis girdėjosi kaip plevena Lofto šildytuvų ugnis, o publika net nedrįso šnibždėtis.

Šis Mono pasirodymas – gyvas dviejų paskutinių albumų kompozicijų rinkinys. Tai buvo koncertas, kur džiaugiesi galimybe susipažinti su grupe gyvai, o ne iš jos įrašų. Viskas buvo tikra, autentiška ir gyva iki molekulių lygmens.

Mono kvartetas kažkokiu būdu sugebėjo paslėpti ir kartu išvystyti kūrinių melodijas, pridengdamas jas gera doze triukšmo. Regis pasiklystum triukšme, tačiau vis kylanti ir auganti melodija prasismelkdavo pro dramatiškos kakofonijos uždangą.

Tikriausiai dar negirdėjau grupės, kuri taip meistriškai sugebėjo suvaldyti tokias daugiasluoksnes kompozicijas. Taigi, noise supainiotas su itin melodingu shoegaze – puikus dviejų ingredientų kokteilis. Kartais užsimiršdavau tiek, kad tapdavo neaišku, kur kuri kompozicija prasidėjo ir kur ji turi baigtis – jos visos buvo tokios…plačios, tarsi klausytum muziką 3D formatu.

Po koncerto murmėdamas po nosimi: „vau…monumentalu“, nėriau į vėlyvą lapkričio naktį ir galvojau, kokia geriausia proga tiktų kitą kartą klausyti Mono. Jei būčiau vienišas kosmonautas, pasiklydęs visatos tamsybėje ir savo visų pamirštame, seniai į niekur skrendančiame laive surengčiau vakarėlį, Mono būtų pats tas.

foto: Tomas Mi