Tai nutapė mano vaikas / My Kid Could Paint That. JAV, DB [2007]
Rež. Amir Bar-Lev
Nors mūsų vertėjai, gal ir dėl to, jog nematė minimo filmo, gerokai apsiriko su jo pristatymu Lietuvos publikai (viena filmo siužetinė linija kabinasi už minties, jog abstraktus menas tėra menas, kurį gali padaryti bet kas – net gi vaikas), bet „Sundance” neapsiriko – nominavo filmą Grand Prix dokumentinių filmų kategorijoje.
„Tai nutapė mano vaikas” atveju įdomu yra tai, kad nors, atrodytų, tau giliai nusispjaut (neaktualu) ant visų siužetinių linijų – tiek abstraktaus meno, tiek keturmetės paišančios ne vieną dešimtį tūkstančių kainuojančius paveikslus (ar gi tai pinigai šioje srityje?), viso filmo metu taip ir nepavyksta atsipalaiduoti ir nespėlioti, kuo šios mergaitės istorija baigsis.
O viskas prasideda, atrodytų, visai nekaltai, kai tėtis savo dviejų metukų dukrelei Marlai Olmstead įteikia priemones tapybai. Iš pradžių jos darbais žavisi artimieji, vėliau draugai, dar vėliau jos paveikslai atsiduria vieno draugo kavinėje ir sudomina lankytojus, kol galiausiai patenka vieno menininko akiratin, kuris nutaria, kad Marlos darbai nusipelno didesnio dėmesio, tad suorganizuoja jos darbų parodą. Garsas apie vaiką vunderkindą apskrieja visą Ameriką, tame tarpe ir filmo režisierių Amir Bar-Lev, kuris išgirdęs žymaus meno kritiko pasvarstymus apie abstraktaus meno vertę ir vertinimą, nutaria susukti apie tai filmą, akcentuodamas Marlos Olmstead kūrybą. Nuostabi kelionė po abstraktaus meno ir vaikiškų fantazijų išlietų drobėje pasaulį netikėtai baigiasi po to, kai „CBS News” laidoje „60 Minutes II”, psichologė tyrinėjanti menams gabius vaikus, peržiūrėjus slapta darytus įrašus, kuriuose matyt kaip Marla tapo, konstatuoja – ji elgiasi (tapo) lygiai taip pat, kaip ir bet kuris kitas jos amžiaus vaikas – tie šedevrai ne jos rankų darbas.
Ir nuo šios akimirkos prasideda detektyvas, kuris nesibaigia net pasibaigus titrams. Nepaisant daugybės įrodymų už/prieš, po filmo lieka daugybė klaustukų, kuriuos taip norisi įveikti įrodant kažkurią iš pozicijų, bet… Istorija susukta taip, kad nė vienas atsakymas nėra 100% įtikinantis. Amir Bar-Lev padaro viską, kad nereikėtų deklaruoti savo pozicijos ir taip sukeltų žiūrovų diskusijas. Toks ir turi būti kinas. Primygtinai rekomenduotinas.
Filmo seansai:
Gruodžio 6 d. – 19.10, 7 d. – 13.00, 8 d. – 13.00 (KLYKinas)
Daugiau informacijos apie gruodžio 5 d. prasidėsiantį VDFF (Vilniaus dokumentinių filmų festivalį) – www.skalvija.lt
Va sensacijos motyvas man ir buvo mažiausiai įdomus. Nė kiek neabejoju, kad filme pateikiams faktas – šaunus jaunosios Marlos tėvo BIZNIO PLANAS. Jei jau slaptos kameros negali parodyti to lygio piešimo, koks galų gale gaunasi baigtuose paveiksluose, tai ką čia beabejoti…
Abejoju, ar galėjo ką man įrodinėti daugiau po 50 filmo minučių, kai pamačiau kaip vaikiškai elgiasi prie drobės mažylė. Niekada nesigailėsiu, jog nukūriau į vertingesnį japonų ANIME festivalį…
Ai, Arūnai, tie tavo „niekada nesigailėsiu” tokios abejotinos vertės, kad… biteplius forume tu puikiai vienoje žinutėje sutalpini atsiliepimą apie vieną anime filmą („buvo į ką žiūrėti… „) ir pripažįsti, kad išmainei jį į ridley scott’o darbą. Gal tuo atveju irgi galėjai pridėti „niekada nesigailėsiu”, nes, na.. To anime greičiausiai, kad niekada nebepamatysi, o RS filmą rodys dar n kartų.
Kas dėl „Tai nutapė mano vaikas”.. Puiku Vatsonai, bet žiūrėkit. Ar nekeista, kad režisierius, kuris ilgainiui nutarė atverti galbūt tamsiąją šios istorijos pusę, neiškasė informacijos, kad Marlos tėtis buvo geriausiai piešiantis žmogus.. darželyje, mokykloje arba universitete? Juk jeigu žiūrėjai filmą atidžiai, o ne laikrodį, kuris turėjo pranešti kada yra optimalus laikas vėluojant įsiveržti į anime festivalį, turėjai užfiksuoti, kad Marlos darbai ne tiesiog ok, bet lyginami su tokių kūrėjų kaip Wassily Kandinsky ir Jackson Pollock. Ir net ne lyginime esmė – darbai tikrai puikūs nepaisant to, kas juos padarė. Tik va, apie tėvą, kaip dailininką, žinoma tik tiek, jog jis tapė kurį laiką po tėvo mirties. Jeigu būtų kitaip, taip būtų atkapstyta.
Kitas dalykas – labai gerai apmokyta keturių metų mergaitė, kuri nepanašu, jog būtų turėjusi traumuotą vaikystę. Tu pats įsivaizduok. Nupieši už keturių metų mergaitę darbą, o tada sakai: tu visiem sakyk, kad nupiešė tavo tėtis ir tada gausi saldainę. Kaip viskas paprasta – susitarei kaip su suagusiu žmogumi!
Jeigu tau šitie dalykai neužkliuvo, tai sveikinu ir gailiuos, kad teko sėdėti 50 minučių – kad už ją piešia tėtis turėjai suprasti dar tada, kai niekas filme apie sąmokslą nekalbėjo :)
nesupratau priekaištų kratinio.
Pats filmas, kaip brūkštelėjau, gana įdomus ir būčiau ,na, pažiūrėjęs iki galo. Nors ir faktai, matant kaip elgiasi mergaitė gavusi dažus, nekėlė abejonių. O iš priekaištų, tai galima suprasti, kad tavo taip išgirto PROTO ŽAIDIMO turėjau visai nepamatyti?! Mano dukra gal4jo b8ti vunderkinde, jeigu pasireik6t7 pas t4v1, kuri neturi nei drobi7, nei da=7. Bet jei tėvužėlis turi priemones, tai ir dukra tampa priemone. O aš ploju už jo visapusiškus talentus, tame tarpe taip išmoningai imituoti ĮMANOMĄ mažo vaiko piešimą. Liuks dalykas. Kitiems primenu, kad dar yra pora šio filmo seansų ir galite savo nuomonę susidaryti…
P.S. Apie anime recenzijų nerašiau…
Vardas ir pavardė pasikeitė, o istorija kartojasi?
http://www.balsas.lt/naujiena/232171/vaiko-piestos-abstrakcijos-pateko-i-galerija/rubrika:naujienos-kultura-literaturairmenas
http://www.smh.com.au/news/entertainment/arts/gallery-to-exhibit-work-of-little-aelita–a-hrefhttpmediafairfaxcomaurid45073-bvideoba/2009/01/07/1231004102593.html (iškentėkit reklamą).