Vasario 28 ir kovo 1 dienomis Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatė „Lilijomo“ premjerą. Vengrų rašytojo Ferenco Molnáro pjesę pastatė vengrų režisierius László Bagossy. Taip į lietuvių sceną atkeliavo kūrinys, mėgstamas ne tik Vengrijoje, ne tik Europoje, bet ir Brodvėjaus teatruose.

Šiuo pastatymu LNDT pereina į teatro veiklos etapą, kuriame ims kviestis įdomius užsienio režisierius, kurių, anot teatro meno vadovo Audroniaus Liugos, šiandien reikia Lietuvos teatrui ir kultūrinei įvairovei.
Vengrų režisierius pasirinko statyti savo tautiečio F. Molnaro pjesę „Lilijomas“, kurioje, anot jo paties, yra daug poetinių vietų, o kartu ir realizmo, atskleidžiamos tiek komiškos situacijos, tiek tragedija.

Režisieriui į pagalbą teatras pasiūlė geriausius Lietuvos menininkus – kompozitorių Gintarą Sodeiką, scenografijos dailininką Gintarą Makarevičių, rūbų dizainerę Dovilę Gudačiauskaitę. Spektaklyje vaidina aktoriai Dainius Gavenonis, Miglė Polikevičiūtė, Toma Vaškevičiūtė, Nelė Savičenko, Marius Repšys, Algirdas Gradauskas, Vaiva Mainelytė, Saulius Balandis, Adelė Teresiūtė ir Arvydas Dapšys.

„Lilijomo“ scenografiją kūręs Gintaras Makarevičius nuogai „išrengė“ LNDT sceną, kuri, likusi be savo prašmatniųjų užkulisius įprastai slepiančių aprėdų, primena senas, apleistos gamyklos patalpas. Scenografijos pagrindinis akcentas ir mano akį labiausiai spektaklio metu traukęs elementas – scenos gilumoje, už dulkėto lango, įkurdinta video projekcija. Šis sprendimas man priminė vaikystę, kai per dienų dienas savo „namų kino projektoriumi“ sukdavome ant sienos filmukus-pasakas arba žiūrėdavome skaidres.. Prisiminus šias akimirkas, regi nostalgišką vaikystės vaizdą lyg per „dulkėtą nuo laiko stiklą“. G.Makarevičius, regis, bando išgauti panašų efektą. Leidžią žiūrovui tarsi per trimatį filtrą pasisupti linksmosiose karuselėse, pasklandyti po apniukusį dangų…

Norėtųsi atskirai pagirti muzikinę spektaklio pusę, kurią šįkart kūrė kompozitorius Gintaras Sodeika. Kompozitoriui pavyksta sukurti XXa. vidurio laikmetį atitinkančią nuotaiką – nostalgiškomis atrakcionų parkų muzikėlėmis ar elektrinėmis gitaromis atliekamomis melodijomis. Spektaklį pagražino ir gyvai jaunos aktorės atliekamas „angeliškas‘ kūrinys prieš skaistyklos sceną.

Pjesėje pasakojama istorija apie sukčių, karuselės prižiūrėtoją Lilijomą, jo gyvenimą ir mirtį. Lilijomas – „menininkas – balaganininkas“, žmogus be baimės, be atsakomybės jausmo. Tokius žmones gyvenime vadiname nevykėliais, švaistūnais, kurie iššvaisto ne tik visą save, bet ir visus gyvenimo dovanotus šansus, dovanas, progas turėti darbą, būti mylimam, auginti savo vaikus ir t.t.

Lilijomo vaidmenį atliekančio Dainiaus Gavenonio vaidyba, kaip visada – aukštumoje. Nuo pat pirmųjų spektaklio minučių, jo įkūnytu herojumi norisi žavėtis, o ne smerkti. Norisi geriau pažinti, lydėti jį ne vien po gyvenimo nuotykių labirintus, bet ir leistis su juo per skaistyklas, pragarus, iki pačios pabaigos, kad jį suprastum, kad išteisintum.. D. Gavenonio kuriamas Lilijomas žavus bent tuo, kad neapsimetinėja geresniu nei yra, jis tuo nesididžiuoja, bet ir nebando savęs pateisinti. Šis žmogus taip pat nori būti mylimas ir mylėti, jam smalsu pažinti savo užaugusį vaiką, tiesiog, jam neišeina…

Gražu žiūrėti, kaip greta D.Gavenonio scenoje sužydi jauni aktoriai: šisai tampa metru, į kurį reikia lygiuotis, partneriu, kurio būti vertu reikia užsitarnauti. O jaunimas stengiasi ir dar kaip !

Bene ryškiausias, labiausia pastebimas po D.Gavenonio „Lilijome“ ir vėl – Marius Repšys. Šiam jaunam improvizatoriui tinka kurti šmaikščius personažus. Kiekvieną patikėtą vaidmenį atlieka taip meistriškai, organiškai, kad net mažiausia mizanscena tampa spektaklio perliuku, puošmena.

T.Vaškevičiūtė šįkart kūrė groteskišą Marijos vaidmenį, moters, kuri yra per kvaila, jog pinigais galėtų užkamšyti ir paslėpti savo kaimietišką prasčiokiškumą. Tokių „pelenių“ mūsų aplinkoje galima sutikti dažnai. Tai mergaitės, kurių gyvenimo tikslas – susirasti kuo turtingesnį vyrą, kad šis joms sukurtų išsvajotąjį rojų. Jos dar nesupranta, kad viskas šiame gyvenime turi savo kainą, ir, kad laimės niekas kitas už tave patį nesukurs, net su pačiais didžiausiais pinigais. T.Vaškevičiūtės kuriama Mari netampa laiminga šalia turtingo vyro, bet ji niekada to neprisipažins. Ilgainiui tokios moterys iš šalies netgi pradeda atrodyti apgailėtinos, tyliai skandinančios savo gyvenimą prabangiame vyne ar šampane ir toliau prieš save ir kitus imituojančios „laimingą“ santuoką su susvetimėjusiu vyru („mes jau pradėjom į vienas kitą kreiptis „Jūs“) ir auklių auginamais vaikais (o tuo pačiu labai intensyviai ir įkyriai dalinant patarimus draugėms kaip „teisingai“ reikia auklėti savo atžalas).

Visai kitokia Miglės Polikevičiūtės kuriama Julija, Lilijomo mylimoji, žmona, būsimo vaiko motina. Julija įsimyli niekšą, bet mes spektaklio metu niekada jos nepamatysim besiskundžiančios savo likimu. Galbūt scenoje šalia Lilijomo mirties patalo ji supyks, bet tai bus mažas silpnumo akimirkos blyksnis. Tai besąlygiškai mylinčios moters portretas, kuri kartą pasirinkusi savo likimą, stengsis jį pamilti ir niekada dėl jo nesigailės. Net po šešiolikos metų Lilijomas, grįžęs dienai iš skaistyklos, randa tą pačią, jo gražų prisiminimą ištikimai saugančią Juliją.

Dar viena Lilijomą mylėjusią moterį, karuselių savininkę Muškatnę, įkūnijo Nelė Savičenko. Nors viso spektaklio metu ši aktorė bandė perteikti kietos verslininkė vaidmenį, bet tikrąjį jos veidą pamatome tik scenoje prie Lilijomo karsto. Kiekviena iš šių dviejų moterų Lilijomą pažino ir mylėjo savaip. Jos abi kentėjo nuo jo grubumo, apgavysčių, bet kiekviena jame sugebėjo įžvelgti kažką, ko neįžvelgė kiti, kas vertė jas Lilijomą mylėti iki jo niekšiškos gyvenimo pabaigos.

Norėtųsi kažką pozityvaus ir teigiamo pasakyti apie režisieriaus darbą. Tikiu, kad aktoriams padirbėti su režisieriumi iš kitos teatro kultūros/mokyklos buvo naudinga patirtis. Jau vien dėl to, kad jis neturi išankstinių nusistatymų dėl ankstesnių aktorių patirčių, kurtų tipažų. László Bagossy sukuria keletą tikrai neblogų scenų (pvz. tikrai fantastiška „skaistyklos“ scena), geba atskleisti aktoriuose skirtingus tipažus, bet jei atvirai, manau, kad šį spektaklį išgelbėjo Lietuvos menininkai ir tik jie.

Vengrų režisieriaus indėlis šiame režisūriniais stebuklais išlepintame krašte man atrodė labai kuklus. Jis leido aktoriams pasisupti „vengriškoje karuselėje“, bet visi žinom, kad karuselės sukasi vietoj, ratu, toliau nei atrakcionų parko ribų jos, deja, nenuskraidina. Būtent taip pasijutau ir aš po spektaklio. Na „paskraidinote“, bet kas iš to?

Režisieriaus darbe pasigedau įtikinamumo, aktualumo šių dienų žiūrovui. Visas spektaklis žiūrisi gan lengvai, pro akis plaukia scena po scenos, bet po visko pagaunu save klausiant „apie ką šis spektaklis buvo?“, „kokią žinutę man norėjo menininkai perduoti“? Kad svarbu išlikti savimi, net jei esi niekšas? Ar apie tai, kad kai kurie žmonės gyvenime niekada nesikeičia, net jei jiems šešiolika metų degintum ugnimi padus skaistykloje? O gal šis spektaklis apie meilę, apie tokią meilę, kuri nejaučia skausmo, kai yra talžoma „šventomis“ savo mylimojo rankomis?

Manau šis spektaklis bus orientuotas į vidutinį, ne itin reiklų teatro žiūrovą. Lietuvoje, kur teatro publika yra gan išlepinta stipriais režisieriais ir tikrai stipriais režisūriniais darbais, šis spektaklis didelių laurų nenuskins.

Bet tikrai sveikinu ir džiaugiuosi LNDT vadovybės iniciatyva „bandyti“ kažką naujo. Tokie eksperimentiniai projektai visada turi nenuspėjamumo riziką ir, net jei kažkas nepavyksta 100%, negali nieko kaltinti. Tai ne vien kūrybinis procesas, tai kartu ir chemija – kas gausis sumaišius naujus, niekada nemaišytus ingridientus. O kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Laukiam naujų eksperimentų!