Septynių režisierių – nuo kojas režisieriaus amplua apšildančio Benicio del Toro iki profesionalo Gaspar Noé – sukurptas trumputes istorijas vienija karšta, ritminga ir visada pulsuojanti gyvenimu Kubos žemė.

„7 dienos Havanoje” (7 días en La Habana/ 7 Days in Havana) yra septyni skirtingi žvilgsniai: pirmadienį, pavyzdžiui, amerikietis vaikėzas Havanoje geria, rūko cigarus ir netyčia į viešbutį parsiveda transvestitą, o penktadienį jauna homoseksuali mergina murkdoma vandenyje išgydymo vardan. Na, ir žinoma (beveik) visada girtas režisierius Kusturica atvyksta pasiimti kino apdovanojimo. Septyniuose epizoduose juokas maišosi su rimtomis, netgi kritinėmis situacijomis: žmonės daro lemiamus pasirinkimus, tyrinėja savo seksualumą… ar tiesiog nesėkmingai laukia susitikimo su Prezidentu. Bet labiausiai įstrigusiu epizodu laikyčiau sekmadieninį, kuomet visas namas, nuo jauniausio iki seniausio gyventojo stato Mergelės Marijos altorių, naudodami legaliai ir nelegaliai įgytas medžiagas, užliedami kaimynus vandeniu, būtinu altoriaus fontanui. Taip šiek tiek komiškai, bet kartu ir nuoširdžiai bendruomeniškumas – retas atvejis inidvidualistinėje Vakarų visuomenėje.

Deja, filmas nepalieka jokių pėdsakų po seanso, tik blankų garso takelį (vienintelė išimtis yra G.Noé intensyvi garso ir vaizdo dermė penktadienio rituale) ir prėskokus vaizdus. Sudėtinga įsijausti į trumpas, pernelyg skirtingas istorijas – veiksmo vieta ir kubietiškas egzotiškumas tampa vieninteliu vardikliu, jungiančiu epizodus (nors paskutiniuose epizoduose kai kurie personažai pasikartoja, istorijoms surišti ir įprasminti to neužtenka). Ir nuvilia šiek tiek stereotipinis ir įprastas Kubos vaizdavimas – juokingai politiškos, egzotiškos, hyperseksualios…Gal idėja sujungti skirtingų režisierių darbus ir buvo parodyti skirtingus Kubos veidus per skirtingas istorijas, bet ji ne visai gražiai išpildyta.

httpv://www.youtube.com/watch?v=mk8M5wIgqE8

Dar rodo: Vilniuje, k/t „Pasaka”