Prieš šešerius ar septynerius metus su Jurga teko padirbėti vieno restorano Naujųjų metų sutikime. Kažkas net išėjo pašokti pagal jos muziką. Dabar net nusišypsojau tai prisiminusi. Bandau įsivaizduoti, kaip dabartinė jos muzika galėtų skambėti panašiame kontekste ir akivaizdu, kad veik beviltiškai. Tai tik dar kartą įrodo, kad tiek pati Jurga, tiek jos muzika gerokai pasikeitė per šį laiką.

Jau kelinti metai Jurga nesistengia eiti lengviausiu keliu: nekuria melodingo popso, nešmėžuoja „duetuose“, neperdainuoja nuvalkiotų šlagerių. Paskutinieji albumai „+37 (Goal Of Science)” ir “MetroNomes” tikriausiai atbaidė kokį 90% gerbėjų, bet Jurgos tai neišgąsdino. Vien už tai gerbiu šią atlikėją – už tai, kad kaskart, sulaukus naujo albumo, nežinai ko tikėtis. Ji ne tik eksperimentuoja muzikos stiliais, keičia prodiuserius, muzikantus, koncepcijas, bet ir demonstruoja savo kaip kūrėjos brandą, drąsą, laisvumą, nepriklausomumą. Tai galima traktuoti kaip didelį jos kūrybos privalumą, o kai kam – gal ir kaip trūkumą.

Praeito albumo įkvėpimo šaltinis buvo teatras, šį kartą – kinas. „Breaking the Line“ kiekviena daina – lyg skirtingų filmų muzikinių takelių atkarpos.

Iš pradžių bandžiau klausyti albumą neskaitydama viršelyje pateiktos informacijos – skambėjo kiek keistokai. Vėliau ėmiau skaityti dainų pavadinimus su greta nurodytais kinematografiniais įkvėpėjais. Tarp jų: Lars von Trier „Melancholija“ , Tim Burton „Mirusi nuotaka“, Jim Jarmush„Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“, Christopher Nolan „Pradžia“, David Fincher „Kovos klubas“ ir kt. Bet kuriuo atveju, filmų sąrašas lyg nužengęs iš „Snobo kino“ seansų, ir tai diktuoja savitą albumo nuotaiką bei kokybę.

Nors veik visus apdainuotus filmus esu mačiusi, klausant albumo norisi prieš akis pasileisti minimų filmų treilerius su „ant viršaus“ skambančiomis Jurgos muzikinėmis interpretacijomis. Būtent tada atsiveria tikrasis „Breaking the Line“ grožis. Tik konkretaus filmo kontekste imi jausti kiekvieną kūrinį, juo mėgautis, tik tada jie pradeda pasakoti savas istorijas..

„So blue“ – melancholiškai svajinga, prisodrinta šviesaus liūdesio, švelnaus Jurgos balso, labiausia klausosi temstančio vakaro prieblandoje, prieš pradedant danguje įsižiebinėti visoms „melanchoLIJOMs“. Tai vienas iš tų albumo kūrinių, kurį norisi repeatinti.

httpv://www.youtube.com/watch?v=0TM95-5hmDE

Įdomus ir subtilus perėjimas iš „So blue“ į titulinį „Breaking the line“. Jei grotuve nepastebėsi peršokančių dainas žyminčių skaičiukų, atrodys, kad klausai to paties kūrinio tęsinį. O kartais vienas kūrinys turi dvi pabaigas („Walking on the Pillows“, įkvėpta Michael Dowse „It’s All Gone Pete Tong“). Atrodo, kad daina jau baigėsi, bet ne – Leon Somov, rodos, ne ką mažiau įkvėptas filmo apie apkurtusį savo profesijos atstovą, demonstruoja aukščiausią klasę ir sugrąžina klausytoją dar kelioms dešimtims sekundžių On the Pillows.

httpv://www.youtube.com/watch?v=DjRp6FZIcOM

„Hey Joe“ – džiaugsmo himnas arba maršas, kaip pavadinsi, taip nesugadinsi. Šis kūrinys savo pakilia nuotaika ir iškilmingumu tikrai gali konkuruoti su visokiais čempionatų himnais ar to paties įkvėpusio filmo „Corpse Bride“ tituline daina.

httpv://www.youtube.com/watch?v=OddksEARqAw

„Laiko nėra“ – vienas iš įdomiausių albumo kūrinių. Klausant pirmus kartus atrodo, kad „laiko nėra, laiko – kiek nori“, skamba lyg „dainuoju, ką noriu“ tiek tekstine, tiek muzikine prasme. Atrodo, kad niekas nepasivargino šiame kūrinyje net tarpusavyje suderinti natų, bet tai tik pirmas įspūdis. Šis jurgiškasis avangardas, kaip ir visas albumas ima atsiskleidinėti tik klausant kelioliktąjį kartą. Tada kone kiekviename kūrinyje imi po truputį išgirsti vis daugiau ir daugiau subtilumų ir jie tarsi dovanos kantriausiems ima skleistis pačiomis netikėčiausiomis spalvomis, garsais bei vaizdais. Beje, „Assa“ – vienintelis filmas, kurio nesu mačiusi iš visų Jurgos albumą įkvėpusių filmų: po „Laiko nėra“ tikrai radosi įkvėpimas jį pamatyti.

httpv://www.youtube.com/watch?v=l2wI7mdGs3E

 „Dangus“- graži kūrinio aranžuotė, stiprus Somovo papildymas Jurgos muzikai ir balsui.

httpv://www.youtube.com/watch?v=KJsmjJ0F-Zw

Net penkiose albumo dainose girdime Petro Geniušo akomponavimą, kuris gerokai praturtina albumo skambesį. Puikiai ir įdomiai skamba kūriniai, kuriuose po fortepijoninės įžangos muzikos vairą ta pačia tematika perima Leon Somov („OM“). Kartais klavišus išgirsti tik kaip motyvą, kaip senos plokštelės atgarsius, kaip aidą, kaip melodingą priešpriešą elektroniniams muzikiniams žaislams. Tik Jurgos dėka šiame albume jie nesipyksta, o labiau draugauja, papildo vienas kitą..

httpv://www.youtube.com/watch?v=InFU9TdJnb8

httpv://www.youtube.com/watch?v=9uaDRGIrXIU

Labai graži, nuostabi titulinė daina „Breaking the line“, nors ir netrumpa (trukmė 8:29 min.). Šį vienintelį albumo kūrinį prodiusavo ne Leonas Somov, o grupės „Rasabasa“ gitaristas ir prodiuseris Snorre Bergerud.

httpv://www.youtube.com/watch?v=kExDom5dN_o

Apibendrinant visą albumą, galėčiau jo klausymą prilyginti gero, brandaus vyno degustacijai. Vienoks skonis, kai jį tik įkvėpi, tada vos vos gurkšteli ir su pasimėgavimu pirmą gurkšnį skalauji burnoje, kol galiausiai neskubriai nutekini gomuriu. Tik tada ima atsiskleisti visa skonių ir poskonių paletė.

„Breaking the line“ – kūrybiškas, kokybiškas, melodingas eksperimentinis darbas, papipirintas profesionaliais techno bumčikais, pasaldintas fortepijoniniais intarpais, primena muzikinių takelių (filmams ar spektakliams) rinkinį – Lietuvos režisieriai galėtų atkreipti dėmesį į Jurgos gebėjimą kiną „girdėti“ sava muzika. Manau, jos kūriniai tiktų rimtesnių lietuvių režisierių, Šarūno Barto, Kristinos Buožytės, filmuose. O šiaip Jurga šaunuolė, kad ieško, kad kuria, kad nepataikauja publikai.