Cezario Graužinio vadovaujamas teatras „cezario grupė“ šiemet švenčia dešimties metų sukaktį. Jubiliejinį sezoną teatras pradėjo aštuntuoju premjeriniu spektakliu „Dar viena meilės staigmena“ pagal XVIII a. prancūzų dramaturgo Pierre de Marivaux pjesę.
Kostiumus spektakliui sukūrė dailininkė Vilma Dabkienė, muziką – kompozitorius Martynas Bialobžeskis. Spektaklyje vaidina Brigita Arsobaitė, Paulius Čižinauskas, Vytautas Kontrimas, Vilma Raubaitė, Julius Žalakevičius.
Naujoji „cezario grupės“ premjera – tai netikėtas teatro kūrybinis posūkis. Daugiausiai imdavęsis šiuolaikinės dramaturgijos, šįkart Cezaris Graužinis imasi genialaus ir pasaulyje plačiai statomo, tačiau Lietuvoje menkai žinomo, XVIII a. pradžios prancūzų dramaturgo Pierre Carlet de Chamblain de Marivaux pjesės. Spektaklį kurdamas kartu su talentinga teatro dailininke Vilma Dabkiene, režisierius atsisako minimalių kostiumų bei dekoracijų ir, nesprausdamas savęs į istorinio laiko rėmus, leidžia sau bei žiūrovams pasimėgauti XVIII a. prašmatniai lėtu prancūzų aristokratų gyvenimo tempu, ilgais rafinuotais pokalbiais.
Prasivėrus sceninėms uždangoms į sceną išeina žavinga, gedulu rūbu vilkinti Markizė (Brigita Arsobaitė). Šiuo metu ji gedi neseniai mirusio vyro, bet koketiškas žvilgsnis nukreiptas į savo atvaizdą menamame veidrodyje, išduoda, kad šiai gražuolei vienai liūdėti ilgai neteks. Kaimynystėje gyventis Ševalje liūdi amžiams netekęs savo mylimosios, kuri neseniai davė vienuolės įžadus Dievui. Jis nusprendžia palikti savo namus ir pradėti atsiskyrėlišką gyvenimą vienumoje, kur galėtų niekieno netrukdomas „apraudoti“ prarastą meilę. Tik prieš išvažiuodamas jis nori trumpam susitikti su mirusio draugo-kaimyno žmona, nori paprašyti paslaugos…
Nors tolimesnė turinio eiga labai nuspėjama, bet vis tiek pasistengsiu susilaikyti nuo šios istorijos tęsinio detalių atskleidimo, vardan tų, kurie vis dar ketina šį spektaklį pamatyti.
Turiu užtikrinti, kad tikrai ne įmantrus siužetas yra šio spektaklio stiprioji pusė, o – efektingas originalus stilius, vadinamas „marivodažu”, kuriuo išreikštas Marivaux kūrinių turinys. Įsimylėję herojai (o „įsimylėję“ yra visi šeši spektaklio personažai) kalba poetiška rafinuota kalba, perteikiančia sudėtingą jų emocijų kaitą. Niekada Lietuvos teatro scenoje nesu mačiusi ir girdėjusi nieko panašaus, bet tikiu, kad Moljero ar pačio Marivaux laikais šita žaidimo formos bendravimo maniera buvo neatsiejama saloninės kultūros dalis. Marivodažinių pokalbių metu išgirsi daug epigoniškų frazių, „giliamintiškų” išsireiškimų, kuriuos pašnekovai kartais būna spėję atmintinai išmokti vos prieš valandą „Hortenzijaus literatūrinėj popietėlėj“. Jos metu aristokratai mokomi „vertinti knygas”, teisingai surikiuoti ir reikšti „savas” mintis. Todėl vienas už kitą labiau besipuikuojantys erudicija herojai kuriami su nemaža humoro doze, o nuo žiūrovų veidų viso spektaklio metu nedingsta šypsena.
Labiausiai įtikinamus personažus šįkart sukūrė Julius Žalakevičius ir Vytautas Kontrimas. Stebėti scenoje juos buvo vienas malonumas. Juliaus Žalakevičiaus kuriamas grafo personažas – komiškas, virtuoziškas, netikėtas. Marivodažinė kūno kalba šiam herojui sukurta apskritai fantastiška.
Brigita Arsobaitė savo elegancija, žavumu, gebėjimu flirtuoti taip pat tiko markizės vaidmeniui, gal tik premjerinių spektaklių metu tekstai retkarčiais užsikirsdavo, nesiliedavo taip emociškai laisvai, kaip turėtų lietis marivodažinės poezijos upės. Kiek sunkiau, mano manymu, ėjosi Pauliui Čižinauskui ir jo liūdnajam riteriui – Ševalje. Tiesiog jautėsi, kad šis personažas dar nėra išieškotas iki galo, kad šio herojaus „liūdnumas“ turi ir gali būti kokius penkis kartus komiškesnis, įtikinamesnis.. Tačiau tikiu, kad teatro trupė dar padirbės ir paieškos savo personažams ryškesnių, tikslesnių išraiškos formų.
Kalbant apie režisūrą, tai spektaklio pradžia tikrai sudominanti, įtraukianti žiūrovą, tačiau kažkur ties viduriu norisi užduoti kūrėjams klausimą – kur visai tai veda? Ką visu tuo norima pasakyti? Nejau žaisime visą spektaklį vien dėl žaidimo smagumo, be jokio tikslo? Aš tikrai buvau įsitikinusi, kad visas šis marivodažinis žaidimas reikalingas vien tam, kad „meilės ištikimo akimirką“ režisierius visą tą cirką staiga sustabdytų. Kad sustabdęs, žiūrovui leistų pajusti kuo didesnį kontrastą tarp to, kada žmonės tiesiog smaginasi ir tarp tos svarbios akimirkos, kai žmogus suvokia jog rimtai kažką pamilo. Ši akimirka, mano manymu, turėjo būti šio spektaklio kulminacija, nes tai – žmogus „pabudimo“ momentas. Tai akimirka, kada jo siela pagaliau subręsta, kada jis nusimeta visas kaukes, visas marivodažines mandrybes, kada mylėdamas pagaliau išdrįsta apnuoginti save prieš tą, kurį myli. Ši scena, jei ir buvo, buvo tokio trumpumo, kad žiūrovas nespėjo jos pastebėti, pajausti, todėl tada ta „meilės staigmena“ tarsi neįvyksta, neišsivysto nei intriga, nei staigmena.
Šiaip sveikinu režisierių, kuris parenka savo trupei ne pačias lengviausias turinio ir stiliaus atžvilgiu pjeses. Juodoje, plikoje scenoje aktoriai paliekami vieni su tekstu. Balta prožektorių šviesa tik dar labiau išryškina kiekvieną veido mimiką, kūno virptelėjimą. Jokių dekoracijų, jokių specialiųjų efektų ar projekcijų, jokios galimybės pasislėpti. Jaučiasi, kad trupei nors ir buvo nelengva „perkąsti“ senąją marivodažinę stilistiką, tempą, ritmą ir kūno kalbą, bet perspektyvoje, manau, šis iššūkis aktoriams bus (ar jau yra) tik į naudą, teiks malonumą ne vien žiūrovui, bet ir jiems patiems.
Nepaisant to, kiek ir kokių pripyliau pastabų, man tai vienas iš įdomiausių „cezario grupės“ spektaklių. Tikiu, kad jį pagludinus, galime turėti Lietuvoje gana retą, kokybišką komedijinio žanro spektaklį. Tad šiais jubiliejiniais metais to ir linkiu „cezario grupei“ – kad įvyktų ši maloni staigmena tiek Jums patiems, tiek žiūrovui.
Artimiausias „Dar viena meilės staigmena” spektaklis bus: rugsėjo 22d. 19 val. Menų spaustuvėje.
Nuotraukos D. Matvejevo
