.jpg)
Vienu sakiniu: Kaip „Ghost” su Patrick Swayze ir Demi Moore, tik juokingas.
Apie: Stomotologas Bertram Pincus nemėgsta žmonių, nemėgsta bendrauti. Deja, nesudėtingos operacijos metu, jis septyniom minutėm miršta, dėl ko atsigavęs ima matyti žemėje nebaigtų reikalų turinčias sielas. Jis nori jų atsikratyti, jos nori, kad jis padėtų. Pragaras žemėje. Laimei, tarp sielų atsiranda apsukrus verslininkas Frank Herlihy, kuris pasiūlo: tu padedi man, o aš susitarsiu, kad kitos sielos prie tavęs nelįstu. Misija neįmanoma virsta misija įmanoma, nes viskas, ko reikia, tai pakabinti jaunojo verslininko našlę, kuriai galvą bando apsukti ir jo paliktus pinigus išvilioti kažkoks „greenpeace” niekšelis. Jo, problema tik ta, kad ir tu nekenti žmonių, ir žmonės nekenčia tavęs.
Kodėl žiūrėti?
Kaip režisierius David Koepp nėra gerai žinomas (labiausiai girdėti jo darbai yra „Stir of Echoes” ir „Secret Windows”), tačiau jo plunksnos braukė scenarijus tokių filmų, kaip „Carlito’s Way”, „Jurassic Park”, „Spider-Man”, „War of the Worlds”, „Mission: Impossible”, „Indiana Jones and the Kingdom of the Crystal Skull” ir „Death Becomes Her”. Trynimasis režisierių Steven Spielberg, Robert Zemeckis, David Fincher ir Brian De Palma draugijoje davė savo – pamoką, kaip įtikti plačiam žiūrovų ratui David Koepp išmoko gerai.
Žiūrint „Ghost Town” kažkaip nevalingai prisimindavau kino teatruose dabar besisukančią juostą „Septynios sielos”. Gal tai dėl fakto, jog abu dažnai atsiremia į pagrindinių aktorių vaidybą, gal mistikos elementas, gal abu vienijantis žiūroviškumas? Gaila tik, pagalvodavau, kad mūsų kino teatrus pasiekė silpnesnė juosta – su akivaizdžiu ir nenatūraliu Will Smith pervaidinimu (patiks pamėgusiems „Sudie, Solo” herojus) bei labai nekoncentruotu scenarijumi.
httpvhd://www.youtube.com/watch?v=UXG8NTDoBaA
„Ghost Town” nesiblaško, griebia Jack Nicholson (iš „Kaip bus, taip gerai”) /Daktaro House’o atitikmenį, įmeta į fantastines aplinkybės ir liepia šiam priversti jį įsimylėti. Filmas akivaizdžiai krenta į romantinės komedijos rėmus ir būtent šio žanro ribose yra stipriai rekomenduotinas – tokių lengvų ir tuo pačiu kokybiškų juostų šiais laikais sunkiai berasi. Taikliai filmą apibūdino „The Globe and Mail” kino kritikas Liam Lacey:
„An innovative romantic comedy that is a mixture of British spice and American sugar.”
Reziume: ‘skant ir pasijuokti, ir paverkti, ir dėl praleisto laiko nesigailėti.
NUORODOS:
http://www.imdb.com/title/tt0995039/
Nori atsisiųsti šį filmą iš interneto? Skaityk čia…
Ech, Pauliau, nesusilaikei eilini karta igeles Sudie, Solo :) Tikrai nenoriu leistis i diskusijas, nes zinau Tavo nuomone apie si filma, na, bet sulyginimas su Will Smith cia nelabai tinkamas. Vienas dalykas yra neprofesionaliu aktoriu vaidyba (kuri del savo neprofesionalumo man asmeniskai labai smagiai ziurejosi), o kitas – profesionalaus (na daugiau maziau, cia vel ginco objektas) aktoriaus juokingi bandymai spausti asaras ziurovams, nuleidziantys Mr. July kur kas zemiau minetu Sudie, Solo personazus ikunijanciu aktoriu lygio.
Nesusilaikiau :) Tiek vieno, tiek kito filmo herojai yra sustingę neišvystyto veikėjo kūne. Jų net negali kaltinti už blogą vaidybą – jie puikiai vaidina tai, kas parašyta tekste, scenarijuje. O ten – nieko nėra. Aš surūgęs, surūgęs, surūgęs… Arba.. aš plepu, kvailai plepu, nesustodamas plepu – aš toks. Statula apie save kartais daugiau pasako negu aktoriai. Todėl nuolat prisimenu Adam Sandler vaidmenį pas P.T.Anderson – buvo ką vaidinti, plius privertė parodyti, ką moka. O nei „Goodbye, Solo” nei „Seven Pounds” to nėra. Na, negaliu nematyti panašumų ir apsimest, kad viskas tuose filmuose gerai, nes jie užstrigo jau po penkioliktos minutės.
kadangi pagrindinis aktorius (ricky gervais) iki šiol asocijavosi su „the office” scenarijum, galbūt to ir pasigedau – kietesnės ir alternatyvesnės linijos (nors ji ir nebuvo tokia jau popsiška). bet šiaip pritariu, kad filmas yra iš serijos „pažiūrėk, pasijuok ir turbūt ištrink”. laiko tikrai negaila, kaip ir negaila būtų nepamatyt. nors.. šitoj pačioj kategorijoj yra milijonai prastesnių filmų, tad užskaitau.
Lukai, o dažnai filmų neištrini? Aš tai vieno iš 100. Kuriam laikui :) O šiaip, reiktų šį filmą prisiminti šią lietinga planuojančia būti savaitę.
na, tiek (99/100) „ištrinti” man nepavyksta. gal kriterijai (filmas geras + man [labai] patiko + norėčiau pažiūrėt dar bent kartą) slabni, gal per mažai šlamšto žiūriu – nežinau. sakyčiau, kad pasilikimo santykis ne mažesnis nei 1/20.
Šiuo klausimu, tiek albumų, tiek filmų atveju mano politika ta pati – jeigu filmas vertas žiūrėjimo kelis kartus (albumo atveju – klausymo savaitę), reikia padėkoti kūrėjams nusiperkant daiktą originalioje laikmenoje. Jau vien dėl kokybės ir pasitenkinimo jausmo :)