Didžiojoje Britanijoje, vienas iš didžiausių knygynų tinklų “Waterstone’s” atliko tyrimą, kurio metu buvo prašyta įvardyti geriausias 5 knygas išleistas nuo 1982 metų. Rezultatai parodė, kad tarp išrinktų geriausių knygų šimtuko, triuškinama persvara dominavo vyrų rašytojų literatūra. Ką tai reiškia – vyrai rašo daugiau ar/ir geriau? Ne, visgi daugiau rašo moterys, bet tarp jų literatūros daugiau galima aptikti chick lit žanro skaitalus (mūsuose vadinamą lengvojo pobūdžio literatūrą), detektyvinius romanus, biografijas ir kur kas rečiau pasitaiko rimtosios literatūros atvejų. Kita vertus, tyrimo organizatoriai spėja, kad daugelis vyrų nesąmoningai rinkosi „vyrus rašytojus“ dar ir todėl, kad šie nemano, jog moteris savo kūryba galėtų kreiptis ir į vyriškąją lytį.

Tiesa pasakius, tai tik vienas iš daugelio tyrimų, pagal kurį galima spręsti, kad nors ir išbridom iš akmens amžiaus, o moterys vis labiau tampa emancipuotos, gerų rašytojų moterų pasaulyje vis dar toli gražu ne tiek pat kiek vyrų. Kas moterims trukdo siekti aukštumų šioje srityje? Kuo skiriasi ankstesniųjų moterų kūryba nuo šiuolaikinių? Šiandien visgi labiau norėčiau prisiminti įvairių laikmečių moteris-rašytojas, kurios nepaisant nepalankios politinės, socialinės situacijos ir visų kitų sunkinančiųjų aplinkybių, išdrįso surizikuoti pasirinkdamos nelengvą moters-literatės dalią, išdrįso dalyvauti tuo metu visapusiškai vyrų okupuotame kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime, ir netgi kai kuriais atžvilgiais sugebėjo jį įtakoti, keisti.

Pasaulinėje literatūros istorijoje iki naujųjų amžių pradžios (XVII a.) moterų rašytojų yra vos kelios. Tai garsioji antikinės Graikijos poetė Sapfa, Viduramžiais kūrusios Hrosvita, Marija Prancūzė, Renesanso epochos poetė ir publicistė, pirmoji moteris, gyvenusi iš kūrybinio darbo, Kristina de Pizano. XVII-XVIII a. Prancūzijoje kūrė rašytojos Mari Madlena Lafajet, Madlena de Skiudery, Anglijoje – Ana Rodklif, Džeinė Ostin.

1929 m. esė „Savas kambarys“ Virginia Woolf rašė, kad norint tapti rašytoja, moteriai reikia savo kambario ir 500 svarų metinių pajamų. Ši rašytoja gyveno laikmetyje, kai moterims buvo draudžiama ne tik mokytis mokyklose ir universitetuose, bet ir lankytis bibliotekose. Moterims apie ramią užuovėją, nuosavą kambarį (žinoma, jei neturi pasiturinčių tėvų) iki XX a. nebuvo galima net pasvajoti. O kur dar visa eilė vyrų, tvirtinusių, jog intelektualiniu atžvilgiu moterys nieko vertos.  Virginijai vienu atžvilgiu pasisekė: ši nuo pat vaikystės “sirgo” skaitymo manija, tad tėvo noru mokydamasi namie, ji turėjo galimybę, kiek geidžianti, praleisti turtingoje šeimos bibliotekoje bei bendrauti su tokiais garsiais romanistais kaip T. Hardy, H. Jamses. Nepaisant to, kad oficialių mokslų jokių nebaigė, Woolf stojo į tas pačias gretas su kitais to meto garsiaisiais romanistais: M. Prustu, Dž. Džoisu. Išgyvenusi 59-nerius metus, V. Woolf pasauliui paliko neišdildomą pėdsaką – daugybę netradicinių, psichologinių romanų, esė, apsakymų, ir, galiausiai, savo dienoraštį. Literatūra buvo vienintelė Woolf aistra ir meilė – tai užėmė visą jos laiką ir jėgas. Jos namai Londone, kur 1910-1920 m. rinkdavosi literatai, filosofai ir dailininkai, garsėjo kaip vienas iš britų intelektualinių centrų.

Dar viena moteris, veikusi panašiu laikmečiu kaip V. Woolf, viena iš prancūziškojo egzistencializmo pradininkių – Simone de Beauvoir. Ji filosofiniu požiūriu įvertino moters padėtį visuomenėje ir parodė, kad moteriškumas visada buvo laikomas nukrypimu nuo patriarchalinės kultūros normų. 1949 m. išleistas filosofės veikalas “Antroji lytis” suformavo feminizmo teoriją, o jame esanti tezė “Moterimi ne gimstama – ja tampama” virto kitų garsiausių pasaulio feminisčių šūkiu kovojant dėl moterų teisių. Būtina paminėti XX moterų literačių tarpe ir rusų poetę M. Cvietajievą, švedų modernistę Karin Maria Boye, amerikietę S. Plath (į lietuvių kalbą išverstas jos romanas “Stiklo gaubtas”).

Prisimenant šalį, kurioje gyvename, iki XIX a. neturime nė vienos moters, kuri būtų iškilusi kaip rašytoja. Be abejonės, talentingų moterų būta, bet jų talentai, aplinkybių ir auklėjimo sąlygojami, užgesdavo neprasiskleidę. Pirmoji moteris rašytoja iš Lietuvos, kūrusi prancūzų kalba, buvo Sofija Tyzenhauzaitė-Šuazel-Gufje (XIXa.), kuriai skirsiu šiek tiek daugiau dėmesio nei visoms kitoms.

Pati Sofija Tyzenhauzaitė apie savo išsilavinimą teigia, kad gavo tiktai kuklų išsimokslinimą namuose. Dar vaikystėje išryškėjo mergaitės literatūriniai sugebėjimai. Išaugo Tyzenhauzaitė išsilavinusi, protinga, grakšti panaitė, turėjusi ypatingai išlavintą skonį mene. Tyzenhauzaitės biografija spalvinga: jai teko garbė susipažinti su daugeliu Europos valstybių valdovų; vėliau prancūzų kalba parašė ir išleido penkis istorinius romanus apie Lenkijos ir Lietuvos istoriją. Rašytoją labiausiai išgarsino jos „Atsiminimai apie Aleksandrą, Rusijos carą“, išleisti Paryžiuje 1829 m. Ši knyga „Žemaičių žemės“ žurnalo redaktorės Danutės Mukienės pastangų dėka išleista ir lietuviškai (Reminiscencijos. Apie imperatorių Aleksandrą I ir apie imperatorių Napoleoną I). 
Sofija Tyzenhauzaitė neapsiribojo „Reminiscencijose” aprašomomis pokylių damų suknelėmis ir kitokiais aukštuomenės gyvenimo niuansais. Nemažai laiko ji skirdavo intelektualinei veiklai, iki pat gyvenimo pabaigos garsėjo blaiviu protu, šviesia atmintimi, gyvybingumu, asmeniškai pažinojo imperatorių Aleksandrą I (su šiuo siejo ilgametė graži draugystė) ir Napoleoną I, Aleksandrą Diuma tėvą, susirašinėjo su Alfredu de Miuse, daugeliu kitų iškilių ano meto Europos menininkų. Tyzenhauzaitė atvirai piktinosi kitų moterų pasyvumu, įvairių kunigaikštienių, grafienių, imperatorienių, kurios „visą gyvenimą temokėjo dejuoti, skųstis, verkti ir numirti“ ir kurios visiškai nesuprato „apvaizdos patikėtos misijos“. Jos – Tyzenhauzaitei buvo moters, nesugebėjusios pasinaudoti savo padėtimi ir kaip nors prisidėti prie valstybės reikalų, pavyzdys: „Jos nieko nepadarė nei savo tėvynei, nei lenkams“.

Rašytoja stengėsi visuomet būti naudinga ne tik savo šeimai, bet ir tik praeityje egzistavusiai valstybei (knygoje apstu pavyzdžių, kai ji, naudodamasi Aleksandro I palankumu, prašė pagalbos ne tik savo šeimai, tėvui, broliams, bet ir kitiems lenkų–lietuvių didikams)… Sofijos Tyzenhauzaitės „Reminiscencijos“ galėtų būti pavyzdžiu, kaip šia situacija pasinaudoja pačios moterys, sąmoningai apsisprendusios nelikti visuomeninių įvykių nuošalėje. Nepaisant moterims nepalankios politinės, juo labiau kultūrinės situacijos, S. Tyzenhauzaitė pasirinko aktyvią veiklą – rašė knygas: romanus, atsiminimus, kitus tekstus, kurie nors neturėjo jokių galimybių pakeisti politinės valstybės padėties, nebuvo literatūros šedevrai, bet jais ji bent reiškė pastangą nepamiršti, užrašyti ir interpretuoti savą istoriją, kurios dalyve ji jautėsi.
Žvelgiant į XX -XXI amžių, situacija Lietuvoje nelabai keičiasi. Moteris – literates, turinčias aiškią poziciją, stilių ir pragyvenančias iš kūrybos, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Viena iš žymiausiųjų tikriausia būtų amžinatilsė Jurga Ivanauskaitė, kuri ne kartą interviu yra sakiusi, jog  kūryba neturi genitalijų, bet kartu pripažino, kad būnant vyru rašytoju jai būtų buvę kur kas lengviau skintis savo kelią į pripažinimą.

Būtina paminėti ir kitas, tas, ant kelių likusių pirštų suskaičiuotas, likusias lietuves moteris rašytojas, kurioms komplimentų negaili net ir patys ciniškiausi Lietuvos kritikai, tai būtų: Sara Poisson, Loreta Anilionytė, Laura Sintijia Černiauskaitė, Vanda Juknaitė, Giedra Radvilavičiūtė. Daugiausia liaupsių paskutiniu metu sulaukė Dalios Jazukonytės kūryba. Kandieji “Šiaurės Atėnų” apžvalgininkai lygino jos kūryba net su E. Limonovo romanu „Tai aš, Edička“. Teigė, kad „Anarchistės išpažintis“ – ne kas kita, kaip lietuviškas šio romano klonas. Iš vyrų pusės tai jau didelis komplimentas moters kūrybai, tačiau labai retas.

Ir visgi, kodėl net tada, kai mes, moterys, jau išlaisvėjome, rengiame feministinius judėjimus, deklaruojame lyčių lygybę, turime „savo kambarius“ ir pinigų pragyvenimui, žodžio ir savirealizacijos laisvę, kodėl iš 103 atiduotų literatūros Nobelio premijų, tik 11 skirta moterims?  Kritikai priežasčių įmato įvairių. Pirmiausia, visi sutinka, kad moterų kūriniai dėl jų siužetų, kurie dažniausia susiję su buitimi, moters gyvenimu, seksualumu ir kitais tapatumo aspektais, dažnai klasifikuojami kaip populiarūs, lengvi skaitiniai, o ne rimta literatūra. Naujosios kartos rašytojų kūrinių centre vis dažniau pasitaiko seksualinės prievartos, smurto temos. Paskutinių dviejų dešimtmečių moterų literatūroje pasirodė tendencija – moterys aprašinėja neigiamus ir net žiaurius tėvų, ypač motinų santykius su vaikais.  Visgi moterų kūryba sunkiai išsiveržia iš tų užburto rato temų ir tik labai retais atvejais aptinkame knygas, kuriose mažiau nagrinėjamos tapatybės temos, o labiau bandoma užgriebti globalesnių problemų. Sutiksiu su kažkieno pasakyta mintimi, kad moterys dažnu atveju pačios pasirenka savo vergiją ir dėl to aimanuoja savo kūryboje, pačios turėdamos galimybes rinktis, pasirenka lengvesnį kelią – rašyti visokį chick lit mėšlą, kurį dar savo turiniu painspiruoja moteriškų žurnalų lektūra, geriausias pavyzdys „Cosmopolitane“ spausdintas straipsnelis „Penkios taisyklės bestselerio kūrėjai“.

Mano aukščiau minėti pavyzdžiai yra tik tam, kad priminti, jog moterys net sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis, jei labai norėjo, galėjo ieškoti būdų savęs lavinimui, savirealizacijai. Todėl šiandien, žvelgdama į šiuolaikinę moterį, norisi iš jos reikalauti daugiau ambicingumo, principingumo, nenusipiginimo. Todėl šiandien nepalaikau jokių feministinių judėjimų, nes žinau, kad gera kūryba visada sužibės net ir iš po pelenų, kad ne visada kalti vyrai, neleidžiantys išsiskleisti moterims. Kaltos moterys, neleidžiančios išsiskleisti sau.

Su MOTERS diena brangiosios moterys, būkite vertos tų didžiųjų raidžių!