Vilnius, Baltos lankos, 2007, – 144 pusl.
Serija: „Albert’o Camus kūrybos rinktinė”
Žanras – filosofinis romanas
“Turėti pinigų reiškia turėti laiko. Laikas perkamas. Viskas perkama. Būti ar tapti turtingam reiškia turėti laiko būti laimingam, tai reiškia būti laimingam, kai esi to vertas“
Būtent ši Albert‘o Camus romano „Laiminga mirtis“ citata yra pagrindinis atspirties taškas, nuo kurio rutuliojasi tolimesnė dviejų, vieno su kitu susijusių, knygos herojų likimai. Ar esi vertas likti grožio pilname pasaulyje su kankinančiomis mintimis, kad negali juo mėgautis, net ir turėdamas galybę pinigų, negali atsiduoti gyvenimo aistrai kaip norėtum, nes esi luošas, prirakintas pries savo kambario kėdės? Ir kaip nuo to pačio atskaitos taško klostosi antrojo herojo likimas, kuris vardan laimės (kurią suteikia pinigai?!) ryžtasi žmogžudystei? Kokią laimę suteikia vienatvė be polėkio, be meilės? Priešpastatant hedonistinio gyvenimo atspindžius „Name prieš Pasaulį“, kur visos dienos, nuaustos iš prabangaus, „prietarų stokojančių“ merginų juoko ir įprastinių poelgių audeklo, baigiasi terasoje priešais žvaigdžių pritvinkusį dangų – svarsto rašytojas šiame kūrinyje.




Šį savaitgalį turėjome galimybę pasidžiaugti dar vienu, po rekonstruojamais „Menų spaustuvės“ skliautais, užgimusiu meno produktu – jaunas
Prancūzijos dienraštis „Le Monde“ paskelbė interviu su vienu iš žymiausių šiuolaikinių Amerikos rašytojų 