Šeštadienį, t.y. spalio 13d., turėjome galimybę išvysti vieną iš Naujosios dramos akcijos ’07 vainikuojančių spektaklių, pagal garsaus šiuolaikinio rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesę „Ijul“. Jame vaidina ryškiausia Piotro Fomenkos teatro aktorė ir jaunojo rusų teatro žvaigždė Polina Agurejeva. Šį spektaklį režisavo net keli režisieriai, kol galiausia juo liko Viktoras Ryžakovas, kuris yra pastatęs ir Vyrypajevą išgarsinusį „Deguonį“. Per tą laiką pjesės tekstas vis pildėsi, keitėsi, kol galutiniausias variantas – spektaklis „Ijul“, pasirodęs 2006 metais nepriklausomame teatre „Praktika“, tapo Maskvos teatrinio gyvenimo įvykiu. Kad tai buvo neeilinis įvykis teatro pasaulyje, tuo galėjome įsitikinti ir mes, stebėdamai šį spektaklį Lietuvoje. Toliau skaityti Naujosios dramos akcijos ‘07 spektaklis “Ijul” trumpam sušildė lietuvišką rudenį →

Na štai, praūžus „Sirenoms“ ir gerokai spėjus susigulėti įspūdžiams po paskutinių spektaklių, galima sudėti paskutinius taškus ir pasidalinti nuomonėmis apie tai, kas džiugino, stebino teatro gurmanus, mėgėjus šių metų festivalio programoje.
„Sirenos“ uždarytos italų režisieriaus Romeo Castellucci spektakliu „Tragedia Endogonidia IV Epizodas. Briuselis“. Prieš tai visi norintieji Nacionaliniame dramos teatre buvo pakviesti pažiūrėti filmą apie kitus šio spektaklių ciklo epizodus ir taip susipažinti išsamiau su R. Castellucci asmenybe bei jo kūryba.
Vienuolika epizodų, t.y. vienuolika skirtingų spektaklių, susiejami su dešimčia Europos miestų, kad būtų pakartotos teatro ištakos. Tokia ilgamečio garsiojo italų režisieriaus Romeo Castellucci projekto „Tragedia Endogonidia“ idėja. Vilniuje, Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre buvo pristatytas ketvirtasis šio ciklo epizodas, skirtas Briuseliui. Toliau skaityti „Sirenos” baigėsi unikaliu Italijos teatro mago R.Castellucci „Tragedia Endogonidia” spektakliu →

Praėjęs savaitgalis Vilniuje buvo turtingas menu netikėtose erdvėse.. Viena iš netikėčiausių meno erdvių, kurią aptikau netyčia saulėtą šeštadienio popietę, – tai prancūziškos kapinaitės vidury Sereikiškių parko. Tiesa, kad tai erdvė menui, sužinojau kur kas vėliau…

Sekmadienį mosikuodami bilietais grūdomės visi į sausakimšą autobusą, kuris turėjo vežti į antrajį Sirenų spektaklį iš Prancūzijos “Monologai Morė prie Ragiuzo” (režisierius Valery Deloince).

Maloniai paprašyti užsitraukti užuolaidėles, visi puolėm vykdyti nurodymus, ir pamažu autobusas pajudėjo žiūrovui nežinoma kryptimi. Lydimi nematomo pasakotojo, ekrane stebėjome video instaliaciją, vaizduojančią miestelio gyvenimą, kraštovaizdžius, žmonių portretus.. Toks keistas jausmas apima: nematai kurlink vairuoja autobusas ir net nenori žinoti.. Tiesiog norisi išjungti smalsumą (ir nesidairyti pro užsilikusius langų plyšelius), o atsiduoti istorijos tėkmei, leistis į netradicinę teatrinę kelionę po Morė-siur-Ragiuzo.

Autobusui sustojus, visi tyliai išsilaipina ir išvysta šviečiančius kaimo trobesių siluetus.. Čia nėra ekskursijos vadovo ir nebegirdime pasakotojo balso, tad patys nieko nelaukę slampinėjame po kaimelį (lyg po Rumšiškių muziejų), kaišiodami nosis į gyventojų miegamuosius, virtuves, kartais pasijausdami nejaukiai, aptikę ten gyventojų figūras..

Apvaikščioję trobesius, netikėtai išgirstame garsus iš šalia esančių “miestelio kapinių”, kurios jau iš toli švytėjo žvakutėmis ir žibintais lyg vėlinių naktį.. Mirusieji, nuo vieno kapo iš kito, ima pasakoti savo gyvenimo istorijas. Pamažu po dalelę lyg dėlionė lipdosi tikroji Morė-siur-Ragiuzo kaimo istorija… Ji pilna visko – neatskleistų žmogžudysčių, meilės istorijų, ištvirkavimų, išprievartavimų, juokingų šeimyninių konfliktų ar tiesiog tragiškų įvykių. Kiekvienas mirusysis vos per porą minučių spėja atskleisti ne tik savo charakterio ypatumus, keistumus, bet ir savo likimą. Antkapiai, kapo puošmenos tarsi buvusios asmenybės atspindžiai, net ir po mirties daug ką nebyliai pasakantys apie mirusiojo buvusį gyvenimą, socialinę padėtį ir t.t. Na, kad ir kapo su keramikine šunelio figura istorija sukėlė ne vieną dalyvio šypsnį. Kapo šeimininkai papasakojo apie ilgai trukusį šeimyninį konfliktą dėl šuns, kurį iš didelės meilės šeimininkas pasiėmė po mirties į kapą su savimi. O žmona, visą gyvenimą pavyduliavusi dėl didesnės meilės šuniui nei jai, nesutiko gulti į tą patį kapą su jais abiem, todėl buvo palaidota šalia. Štai tokias ir kitokias istorijas klausėme vieną po kitos.

Tą vakarą mirtis nebeatrodė liūdnesnė nei gyvenimas. Mirusieji neatrodė tokie tolimi ir neprieinami.. Anaiptol, režisierius tarsi priartino šiuos du pasaulius, leido pažvelgti su humoru į tai, ką dažnai laikome tabu, neliečiamybe..

Pasivaikščiojimą po miestelį užbaigėme Morė-siur-Ragiuzo bare, kur šeimininkai vaišino prancūzišku vynu.. Tikru, beje.

Įspūdis tikrai toks keistas ir įdomus, kai teatras iš scenos keliasi į atvirą miesto erdvę. Tikriausiai dar keisčiau visas šis spektaklis, su kapinaitėmis ir sklindančiais iš anapus balsais vidury Sereikiškių parko, pasirodė ir daugeliui prašalaičių, tais vėlyvais vakarais visai netyčia keliavusiems tiesiog pro šalį ir nesupratusiems, kas čia vyksta.. Bet gal tuo ir įdomus buvo šis savaitgalis, kad nežinai, kur ir ką buvo galima aptikti, ko tikėtis..

Galutinis vertinimas būtų teigiamas dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia – dėl idėjos, dėl teatro be aktorių (tik su jų balsais), dėl netikėtos erdvės (net jei ją atradau visai netyčia dieną prieš), dėl netikėtų techninių sprendimų (balsų iš žemės ir antkapių), dėl pačios pjesės linksmumo (net jei jos pagrindiniai herojai mirusieji). Na, gal akimirkomis ir prailgdavo tų mirusiųjų monologai, bet iš esmės spektaklis savo neįprastumu tikrai buvo vertas teatro gurmanų dėmesio.

Foto: Dmitrijaus Matvejevo

Na štai, vakar pagaliau įvyko teatro festivalio “Sirenos” atidarymas su bendru „Sirenų“ ir „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ projektu, belgų menininko, šiuolaikinio teatro pasaulio enfant terrible arba „grožio kario“, kaip jis pats save vadina, Jano Fabres naujausiu kūriniu „Requiem Metamorfozei“ (prieš tai jis parodytas tik prestižiniame Zalcburgo festivalyje ir Rūro trienalėje). Spektaklio simboliniu pavadinimu buvo bandoma prikelti namą vaiduoklį pačioje miesto širdyje – Vilniaus koncertų ir sporto rūmus.

J.Fabre per 25 kūrybos metus tapo galybės skandalingų pasirodymų, teatro ir šokio spektaklių bei operų autoriumi. “Requiem metamorfozei” – teatrinės mišios mirusiesiems, kurių šerdyje – gyvenimas. Fabre grąžina mirtį į patį gyvenimo sūkurį, kur linksminamasi ir šokama, o mirtis garbinama kaip nuolatos atsinaujinančio ciklo grandis”, – teigia Lukas Van den Driesas, Nyderlandų teatro žinovas, Fabre bendražygis ir dramaturgas.
Vos įėjus į salę, visus pirmiausia pribloškė neįprastai didelė scena bei įspūdinga scenografija. Lietuvoje tokiu mastu statomi tik miuziklai, muzikinės operos – daugiatūkstantinėms minioms “Vingio” parkuose arba “Siemens arenose” stebėti. Scena buvo papuošta milžinišku gyvų gėlių kilimu, ir pirma asociacija užuodus gėlių mišinio kvapus – esu šermenyse.. O dar tiksliau, salė jau nuo pat pirmos akimirkos kvepėjo mirtimi.. Nuskintos, net jei dar ir nespėjusios nuvysti gėlės visada kvepia mirtimi.. Kažkur skaičiau, kad kiekvienam šio projekto pasirodymui didžiuliai sunkvežimiai iš Olandijos kaskart atveža 37 tūkstančius gyvų gėlių, kurios po pasirodymo virsta purvu. Tai – dalis spektaklio idėjos: ant gėlių kilimo pasirodantys nuogi šokėjai taip pat pasakoja apie mirtį.

Spektaklis prasideda gyvai grojamu muzikantų pasirodymu iš skirtingų salės pusių (gitaros, kontrabosas, mušamieji, pučiamieji ir t.t..).. Gyva muzika buvo vienas iš šio spektaklio privalumų.. Nors labai tikėjausi, kad pabaigoje spektaklio “Requiem” visgi sugros visais tais vargonais, kuriais buvo papuoštas ištisas scenos galas, taip suteikiant kūrinio idėjai dar labiau didingumo ir pompastikos, tačiau pasitenkinome ir mirties puotos linksmybėmis su gitarų brūžinimais..

Menininkas paliečia amžinus mirties ir gyvenimo klausimus.. Teigia, jog mirtis nėra klinikinis įvykis. Tai transformacijos fazė, kai siela keliauja toliau, o kūnas dūla, yra ir išnyksta. Žemė, didžioji mirusiųjų duobė, alkana ir nepailstanti, atveria nasrus ir praryja tai, kas liko. Neilgai trukus gyvybė vėl rėkia mums tiesiai į veidą. Gyvybė bręsta, pūva. Tik tiek, ne ką daugiau. Tačiau ji amžinai nesuvaldoma, viską pranoksta nepažabojama energija.. Transformacijos idėjai atskleisti J.Fabre pasirenka savo ypatingai mėgiamus kūryboje naudoti vabalų, vabzdžių simbolius.. Galbūt, kad ryškiausias gamtoje metamorfozės reiškinys yra siejamas su vikšro virtimu drugeliu, kuris metamorfuojasi net per kelias stadijas – kiaušinėliai, vikšras, kokonas, lėliukė ir tik tada jis virsta drugeliu.. Entomologai galėtų dar smulkinti visas šias stadijas apibūdindami iki smulkmenų, kaip pvz. vikšro stadijoje paskutinio nėrimosi metu lervos virsta pronimfomis (su sparnų užuomazgomis) arba nimfomis (su ryškiomis sparnų ir lytinių organų užuomazgomis) ir t.t.. Scenoje nuolat besikeičiančios scenografijos išdėstymas, kintanti choreografija, kostiumai, aktorių pozos, muzika – manau, bandė tą amžiną judėjimą, transformaciją atspindėti..

Toliau skaityti „Requiem metamorfozei” arba vardan ko buvo sutrypti 37 tūkstančiai gėlių žiedų →