2012 m. birželio 21 d. roko muzikantui, poetui, aktoriui Viktorui Cojui būtų sukakę 50-imt metų. Nors jis tragiškai žuvo dar 1990 m., jo gerbėjai vis dar skanduoja jau mistiniais tapusius žodžius – COJUS GYVAS! Ir iš ties V. Cojus yra gyvas, nes jį atsimena, jo kūrybą vertina, jo muziką mėgsta ir čia, Lietuvoje. Gausus gerbėjų būrys kasmet rengia koncertus, renkasi į minėjimus, susitikimus. Štai ir šiais metais, V. Cojaus jubiliejinio gimtadienio proga, visi neabejingi grupės Kino muzikai yra kviečiami ateiti į Vilniuje esantį klubą Artistai. Čia, birželio 21 d. 19 val. vyks koncertas, kuriame gros Siela, The Perfect Pill, Timohi, Sportas, V. Bareikis, A. Storpirštis, I. Anajevas, S. Savickis ir Zala iš Arbatos.

Organizatoriai viktortsoy.lt žada galimybę ir patiems fanams užlipus ant scenos sudainuoti mėgiamiausią V. Cojaus dainą. Po koncerto vyks filmo apie V. Cojų ir grupę Kino peržiūra.

Grupė Kino susiformavo 1981 m. Leningrade (dabartinis Sankt Peterburgas) kaip pankroko grupė Гарин и гиперболоиды. Po metų grupės pavadinimas buvo pakeistas į Kino. Grupės pirmasis albumas tapęs hitu buvo “Ночь“ (liet. Naktis), jis buvo išleistas 1986 m. Šešios šio albumo dainos pakliuvo į „Red Wave“: 4 Underground Bands from the USSR muzikinį rinkinį išleistą Jungtinėse Amerikos Valstijose 1986 metais. Prasidėjus permainų erai grupė išlindo iš pogrindžio ir 1988 m. išleido albumą „Группа Крови“ (liet. Kraujo grupė). Tais pačiais metais pasirodė filmas „Igla“ (liet. Adata), kuriame V. Cojus atliko pagrindinį vaidmenį. Kino kritikų filmas buvo įvertintas kaip geriausias metų filmas, o V. Cojus pripažintas geriausiu metų aktoriumi. Per sekančius dvejus metus grupė išleido dar vieną albumą „Звезда по имени Солнце“ (Žvaigždė vardu saulė) ir rengė koncertus, pritraukdama dar daugiau gerbėjų. Grupės dainos tapo naujosios kartos, ištroškusios permainų, himnais. Kino buvo populiarumo viršūnėje kai 1990 m. rugpjūčio 15 dieną grupės lyderis V. Cojus tragiškai žuvo automobilio avarijoje netoli Rygos. Po avarijos grupė išleido paskutinį albumą įrašyta iki grupės lyderio žūties ir pavadino jį „Чёрный Альбом“ (liet. Juodasis albumas). Visas grupės dainas parašė V. Cojus, jo lyrika yra charakterizuojama poetišku paprastumu. Dainose daugiausia dėmesio yra kreipiama į gyvenimą, mirtį ir meilę.

Analogų neturintis trijų dienų festivalis mieste, „Loftas Fest“, prasideda jau šį penktadienį ir tęsis iki sekmadienio vėlaus vakaro. Nors šis unikalus reivas vyks Vilniaus Naujamiestyje, vandens ir paplūdimio pramogų čia netrūks. Į festivalio teritoriją bus atvežta 10 tonų smėlio, kuriuo bus dekoruojama baseino zona.

„Smėlis bus gražus ir minkštas. Tai išskirtinė proga patirti pliažo malonumus industrinėje aplinkoje“, – sako paplūdimio zonos festivalyje sumanytojas ir viso renginio scenografas Robertas Kalinkinas.

Šiuo metu „Loftas Fest“ teritorijoje dirba virš 60 savanorių, kurie padeda įrengti ne tik paplūdimį mieste, bet ir pirmąjį Lietuvoje kempingą po stogu, kino teatrą ir netgi riedlenčių rampą. Ją festivaliui atveža „X Club Shop“ kartu su „Red Bull“.

Dar viena „Loftas Fest“ naujiena – festivalio talismanas. Juo tapo iš tarptautinio karvių parado, kuris keliavo po visą Europą, pabėgusi karvė. Ant jos pasirašys visi festivalio atlikėjai. Vėliau ji bus parduota aukcione.

Penktadienį festivalį atidarys lietuviai „Empti” ir visame pasaulyje pripažinta nu jazz grupė iš Italijos „Gabin”. Festivalį uždarys niujorkiečiai, tarptautinio lygio žvaigždės „Hercules & Love Affair“. Viso „Loftas Fest“ ant scenos lips apie 200 muzikantų, dainininkų, didžėjų.

Baseinas „Loftas Fest“ – netikėtas sprendimas

Be to, kad „Loftas Fest“ gros daugiau nei 50 atlikėjų ir bus tris scenos, ir festivalio pramogų zona kvies Jonines atšvęsti kitaip.

Vienas išskirtinių festivalio, vyksiančio birželio 22-24 dienomis, akcentų – baseinas ir kubilas menų fabriko LOFTAS teritorijoje.

„Žaisime vandens karą, nesvarbu, ar bus lietus, ar saulė – festivalio lankytojam bus linksma. Juk yra dvi scenos po stogu, viena lauke – joks škvalas nebaisus“, – šypsodamasis pasakoja festivalio sumanytojas Viktoras Diawara.

Taip pat „Loftas Fest“ programoje yra numatytas kino teatras, kuriame bus rodomi vieni geriausių pastarųjų metų filmų. Iki paryčių galima bus žiūrėti lietuviško kino hitus „Zero“ ir „Zero II“, bene žinomiausio vokiečių turko Fatiho Akino komediją „Virtuvė sielai”, kino festivaliuose įvertintą Alvaro Pastoro „Aš taip pat“ ir daug kitų.

Festivalio sportinę dalį užpildys badmentono ir stalo futbolo turnyrai. Kieme ekstremalus džiugins riedlenčių ir bmx dviračių šlifuojama rampa, kurią pastatys „X-Club“ kartu su „Red Bull“ komanda. Taigi visi mėgstantys adrenalino dirginamus pojūčius į festivalį yra kviečiami atvykti su savo riedlentėmis arba bmx dviračiais.

Ištroškusius išmokti kažko naujo džiugins įvairios dirbtuvės. Vienose lankytojam bus pasokojama apie miesto piknikų ypatumus, kitose – kaip pasitobulinti savo drabužius, trečiose – kaip iš kartono pasigaminti naudingų daiktų.

Poilsio zonoje lankytojams bus pasiūlyta dar eilė kitokių pramogų, kūną atpalaiduojančių atrakcijų bei eilė naujienų, kurios yra įdomios ir aktualios kiekvienam jaunam miestiečiui.

http://www.loftasfest.lt/

Pirmasis trijų dienų didmiesčio festivalis „Loftas Fest“ neapsiribos tik muzika. Daugiau nei 50 grupių ir atlikėjų pasirodymus birželio 22-24 dienomis papildys menų gamyklos programa.

„Nors muzikinė programa ir lipa per skrajučių ir plakatų paraštes, tačiau menų zona irgi bus kupina įspūdžių“, – sako menų gamyklos įsikursiančios „Concept Lofts Future Project“ patalpose koordinatoriai Robertas ir Agnė Kalinkinai.

Vilniaus Naujamiestyje vyksiančiame „Loftas Fest“ savo ekspoziciją pristatys brangių galerinių erdvių antipodas „AntiGalerija“.

„Tai judėjimas skirtas ištraukti gerą meną iš brangininkų ir padaryti jį prieinamą kuo daugiau žmonių“, – pasakoja „Antigalerijos“ vadovė Jurge Pociūtė Skiauterienė.

Vieną iš pagrindinių Jurgės ir jos komandos filosofijų: menas – tai žaidimas. Jį galima priimti smagiai, ne tik susirūpinusiais veidais ar supratingumo išraiškos imitacija. Ir, žinoma, svarbiausias jų tikslas padaryti menininkų darbus įperkamais, kad jie puoštų namus, o ne dulkėtų galerijose.

Viso „Loftas Fest“ metu po „Antigalerijos“ vėliava viena žymiausių ir geriausių Lietuvos grafikių Birutė Zokaitytė pieš graffiti, brut art atstovas Artemij Brutovas atliks įspūdingą performansą tapydamas „gyvai“ už langų grojant gyvai muzikai, gatvės meno kūrėjai Adomas Žudys ir Šėpa taip pat parodys tai, ką moka geriausiai.

Savo kūrybą festivalio metu eksponuos ir nepatogaus meno atstovas Linas Cicėnas. Viso trijų dienų festivalio metu veiks „Antigalerijos“ POP UP parduotuvė, kurioje kūrinius galima bus įsigyti prieinamomis kainomis. POP UP parduotuvė – tai vienetinių pavyzdinių modelių išpardavimas, kuris vyksta labai ribotą laiką.

Taip pat festivalyje dalyvaus Vilniaus dizaino kolegija, vizualizacijų realiu laiku ant pastatų sienų kūrėjas Laimonas Zakas, iliustratorė Berta Kar, „Rūdninkų“ knygynas, ekologiškų baldų ir interjero aksesuarų gamintojai surengs workshopą, į kurį įtrauks visus festivalio dalyvius bei dar daugelis kitų dizaino, meno kūrėjų.

Per festivalį netrūks ir kitų pramogų: veiks kino teatras, interaktyvių žaidimų zona, žadama pastatyti netgi baseiną, o Europos futbolo čempionatą galima bus stebėti ant didelio ekrano, ir dar daug daug visko.

Per Gatvės muzikos dieną – nemokamas muzikinis rinkinys

Jau rytoj, gegužės 19 d., per Gatvės muzikos dieną, visų susidomėjusių šia švente laukia malonus siurprizas iš unikalaus miesto festivalio „Loftas Fest’12“ organizatorių.

Festivalio savanoriai, apsirengę specialias iš tolo atpažįstamais megztiniais, nemokamai dalins „Loftas Fest’12“ muzikinį rinkinį CD laikmenose.

„Šiame limited edition muzikiniame kompakte skamba Beno Dowdeno festivalyje kuruojamos scenos muzika“, – šviežiai išleisto muzikinio rinkinio idėją pristato festivalio sumanytojas Viktoras Diawara.

Viktoro pasiūlymas kuruoti vienos festivalio scenos programą filmų ir vaizdo klipų kūrėjui Benui Dowdenui iš Didžiosios Britanijos buvo netikėtas ir kiek nutrūktgalviškas, tačiau labai malonus.

B. Dowdenas pažįsta daugybę muzikantų, daugiausia iš Bristolio, kuriuos pristatys lietuvių publikai. Į Lietuvą atvyks apie 30 Beno pakviestų muzikantų. O visų jų muzika skamba specialiame festivalio audio kompakte, kurį galės gauti šimtai ir net tūkstančiai Gatvės muzikos dienos lankytojų Vilniuje.

„Dalis tų atlikėjų jau lankėsi „Lofte“. Pavyzdžiui, Mr. Woodnote, Eva Lazarus ir „DubMafia”, Dub FX, MC Xander ir kt.“, – apie B. Dowdeno įtaką menų fabriko programai pasakoja V. Diawara.

Taip pat „Lofto“ festivalyje per Jonines gros „Hercules & Love Affair“ iš Niujorko, italai „Gabin“, švedų hip hopo veteranai „Looptroop Rockers“ bei dar daugelis kitų. Plačiau www.loftasfest.lt.

Iš LOFTAS FEST’12 muzikinio rinkinio:

Mr. Woodnote & Lil Rhys feat. Eva Lazarus (filmuota Lietuvoje, Lofte)
httpv://youtu.be/4e8Fd_ag1HE

MC Xander – Sick of the Lies
httpv://youtu.be/gGWaKvllVVw

Lace on Lipstick – These Bones
httpv://youtu.be/3wI9DOnTETM

Per Jonines Vilniaus Naujamiesčio teritorijoje stogą kels „Loftas Fest“

Žinia, kuri jau daugiau nei mėnesį sklandė tarp menų fabriko „Loftas“ gerbėjų, šiandien pasitvirtino. Viktoras Diawara ir jo komanda organizuoja pirmąjį tokio pobūdžio didmiesčio festivalį.

Birželio 22-24 dienomis Vilniaus Naujamiestyje esančioje „Lofto“ teritorijoje įvyks grandiozinis „Loftas Fest’12“, kuriame ant trijų scenų pasirodys ir Lietuvos, ir užsienio atlikėjai. Pastarųjų bus net daugiau nei visiems jau gerai pažįstamų lietuvių muzikantų.

„Tai bus festivalis ir po atviru dangumi, ir viduje, miesto centre per Jonines“, – trumpai pirminę festivalio idėją pristato Viktoras Vee Diawara.

Kaip ir priklauso pasaulio didmiesčiuose vykstantiems muzikos festivaliams, taip pat ir į šį žmonės kviečiami atvykti dviračiu ar viešiuoju transportu. Teritorijoje veiks nemokamas belaidis internetas bei džiugins dar daugelis kitų nuo miesto neatsiejamų dalykų.

„Vilnius linksmas, gyvas ir energingas miestas, todėl tikrai sveikinu naują festivalį „Loftas Fest“. Džiaugiuosi, kad šalia Joninių naktį įprastų tradicijų kepti šašlykus ir vartoti alų atsiras ir kitos laisvalaikio formos“, – specialiame vaizdo klipe festivaliui teigia renginio globėjas Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas.

Festivalio idėjos sumanytojas ir pagrindinis organizatorius V. Diawara į pirmąjį muzikos festivalį mieste pasikvietė daugybę muzikantų iš užsienio. Tarp jau patvirtintų vardų yra niujorkiečių grupė „Hercules and Love Affair“, po pirmojo singlo „Blind“ 2008 m. sulaukę itin palankių kritikų įvertinimų. Jie Lietuvoje pirmą kartą atliks atnaujintą ir, kaip patys sako, galingiausią programą savo istorijoje.

Taip pat per Jonines į festivalį atvyksta švedų hip hopo meistrai „Looptroop Rockers“, sparčiai populiarėjanti indie grupė iš Didžiosios Britanijos „Dirty Goods“, islandai „Low Roar“, elektronikos ir džiazo vunderkindai iš Italijos – „Gabin“ bei dar apie 30 atlikėjų.

„Šio festivalio šūkis – „open ear“ (liet. k. – „atvira ausis“). Tad ir programa subalansuota visiem skoniam – ir dubstep muzikos gerbėjam, ir hip hopo, ir jungle, ir roko, ir subtilesnio žanro mėgėjam – džiazo bei soulo“, – toliau festivalio idėją pristato V. Diawara.

„Loftas Fest’12“ programoje taip pat palikta vietos ir tuo metu įsibėgėsiančiam Europos futbolo čempionatui, ir meno instaliacijoms, ir kinui, ir įvairiausiem break dance, bmx dviračių konkursams, ir pan.

Jei kada pavydėjai, kad kiti pasaulio didmiesčiai gyvi ir nesustabdomi, tai dabar atėjo laikas pavydėti sau – „Loftas Fest’12“ laukia visų muzikos ir naujų miesto patirčių ieškotojų savo festivalyje per Jonines.

Po būsimą festivalio teritoriją ekskursiją praveda pats Viktoras Diawara:

httpv://youtu.be/JpG00H3F3nU

Nenustebkite, jeigu eidami sostinės gatve Jūs išgirsite fortepijoninės muzikos garsus arba pamatysite lauke stovintį pianiną. Vilnius visą savaitę ruošiasi tradiciniam „Kultūros nakties“ renginiui – fortepijoninės muzikos nakčiai Lukiškių aikštėje „Juodais baltais“.

2012 m. birželio 16 d. Vilniuje įvyks „Kultūros nakties“ vizitine kortele vadinamas fortepijoninės muzikos koncertas po atviru dangumi. Prieš keturis metus maestro Petro Geniušo sumanytas projektas tapo neatsiejama „Kultūros nakties“ programos dalimi. Šiemet renginyje pasirodys vieni ryškiausių Lietuvos jaunosios kartos pianistų, o lygiai po vidurnakčio prie instrumento žiūrovai išvys ir patį projekto idėjos autorių – maestro Petrą Geniušą.

„Kaip didžiausias kontrastas kažkada Lukiškių aikštėje stovėjusiam Lenino paminklui, vos per keturis metus čia pat gimė klasikinės muzikos koncertų tradicija, kasmet labai laukiama žiūrovų ir pačių atlikėjų. O Lukiškių aikštė šio renginio dėka tampa vis labiau pastebimu tašku muzikiniame Vilniaus žemėlapyje“, – projektu džiaugiasi Petras Geniušas.

Šiemet koncertas „Juodais baltais“ prasidės 21 val. Klausytojų patogumui jaunosios kartos pianistų programa yra suskirstyta į šešias dalis, kiekviena kurių yra dedikuota vienam vis skirtingam kompozitoriui. Programą atidarys pianistės Kristinos Jaskytės-Šliapikienės atliekami C. Debussy kūriniai. Šiemet visame pasaulyje yra švenčiamas šio kompozitoriaus 150-ies metų jubiliejus. Tad neatsitiktinis yra ir viso fortepijoninės muzikos renginio pavadinimas – jis inspiruotas C. Debussy kūrinio dviems fortepijonams „Juodais ir baltais“.

Pianistai Paulius Rudokas skambins F. Chopino valsus ir polonezus, Joris Sodeika pristatys S. Rachmaninovo kūrybą, Justas Šervenikas atliks P. Čaikovskio pjeses, Alina Vladykaitė įgarsins argentiniečių kompozitoriaus A. Ginasteros „Kreolų šokių siuitą“. Jaunosios kartos atlikėjų programą užbaigs džiazo pianistas Vytis Smolskas, atliksiantis improvizacijas džiazo klasikos ir baroko kūrinių temomis. Lygiai vidurnaktį „Juodais baltais“ skambins Petras Geniušas, kurio apie valandą truksiančioje programoje bus pristatyti R. Wagnero, F. Liszto, A. Skriabino ir M. de Fallos kūriniai.

Pasiruošimas šeštadienį Lukiškių aikštėje įvyksiančiai fortepijoninės muzikos fiestai sostinėje vyksta jau visą savaitę. Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA), šiemet perimusi viso šio projekto organizavimą, nuo pirmadienio džiugina praeivius fortepijoninės muzikos perlais: kasdien nuo 16.40 val. iš LMTA balkono Gedimino prospekte skamba gražiausių F. Chopino, S. Rachmaninovo, R. Schumanno, A. Skriabino, C. Debussy kūrinių fortepijonui įrašai. Taip namo po darbų skubantys praeiviai raginami stabtelti ir pasiklausyti išties geros ir kokybiškos muzikos.

O birželio 12–16 d. įvairiose Vilniaus viešose erdvėse yra rengiama pianinų akcija „Pagrok mano Juodais Baltais“, kuomet miesto gyventojai ir svečiai yra kviečiami pagroti mieste pastatytais pianinais. Akcijos pianinai laukia atlikėjų mėgėjų ir profesionalų prekybos centruose „Europa“ ir „Panorama“, Menų spaustuvėje, prie Lietuvos nacionalinio dramos teatro, muzikos salonuose „Tamsta“. Taip pat prie akcijos draugiškai prisijungė „Užupio kavinė“, baras „Piano Man“, kavinės „Tamsta kava“ ir „Šauni vietelė“, kviečiantys lankytojus muzikuoti jų asmeniniais instrumentais. Pianinų akcija yra rengiama kartu su fortepijonų salonu „PIANO LT“.

„Seniai svajojau Vilniuje, tiesiog miesto gatvėse pastatyti labai daug pianinų. Idėjos realizacija yra sudėtinga dėl transportavimo, dėl mūsų permainingų orų ir įvairių biurokratinių aplinkybių. Džiaugiuosi, kad „Kultūros nakties“ programą Lukiškių aikštės projekto organizatoriai papildė pianinų akcija ir su malonumu prisidedu prie tokio fortepijoninės muzikos propagavimo. Manau, tai bus ne tik puiki atrakcija miestelėnams, bet ir geras mūsų visuomenės drąsos ir kultūros patikrinimas“, – sako fortepijonų salono „PIANO LT“ vadovas Aleksandras Šimelis.

Fortepijoninės muzikos naktis „Juodais baltais“ vyksta birželio 16 d. nuo 21 val. Lukiškių aikštėje ir yra atvira ir nemokama visuomenei.

Liepos 20-22 d. Varėnos saloje „Dainų slėnis“ vyks jau ketvirtasis „Tamsta muzika“ festivalis, kasmet sulaukiantis virš 7000 muzikos mylėtojų bei draugų iš viso pasaulio.

Vienoje vaizdingiausių Dzūkijos vietovių, vos 2km ilgio saloje prie ežero tris dienas skamba gyva muzika, mėgaujamasi įvairių grupių koncertais, rytine mankšta, vandens atrakcijomis ar tiesiog ilsimasi, smagiai leidžiant laiką su savo draugais ir šeima.

Festivalio organizatoriai kaskart stengiasi patenkinti kiekvieno klausytojo skonį, o šiais metais muzikinė programa itin įspūdinga – į festivalį atvyksta net trys užsienio grupės. Vienas iš svečių – charizmatiškasis, nuostabaus balso dainų autorius ir atlikėjas Sam Sparro, kurio dainas yra perdainavę ir garsiosios Adele bei Katy Perry. Iš Australijos kilusio dainininko muzika skamba įvairiuose filmuose, serialuose, jis prisidėjo ir prie Basement Jaxx singlo „Feelings gone“ („Praėję jausmai“, aut.vert.), o 2008 metais jis gavo Grammy apdovanojimą už geriausius šokių muzikos įrašus.

httpv://www.youtube.com/watch?v=eHuebHTD-lY

(Sam Sparro daina “Black and gold”)

httpv://www.youtube.com/watch?v=flEXNmxt6ak

(Adele perdainavusi Sam Sparro daina “Black and Gold”)

Kita festivalio žvaigždė – grupė „Brazilian girls“ iš Niujorko. Nors grupėje nėra nei vienos brazilės, ir apskritai, vienintelė mergina čia yra pati dainininkė, šis kolektyvas garsus savo elektroninės muzikos atlikimu – jų kūriniuose skamba tango, reggae, chanson, house, lounge stilių ritmai.

httpv://www.youtube.com/watch?v=ISFAPOoefCU

httpv://www.youtube.com/watch?v=2aVUB0nIONo

„Electric wire hustle“ (Naujoji Zelandija) – dar vieni užsienio svečiai, R&B, soul, modern hip pop, electronica muzikos atlikėjai, labai mėgstami dėl savo išskirtinių gyvų pasirodymų ir dalyvavę tokiuose festivaliuose kaip Glastonbury UK, Sonar Barcelona, kt.

httpv://www.youtube.com/watch?v=bP3kA4Pdttw

Lietuvos muzikantų programoje šiais metais išgirsime visiems puikiai pažįstamus ir mylimus atlikėjus, tokius kaip Andrius Mamontovas, „Antis“, Leon Somov&Jazzu, Mantas Jankavičius, G&G Sindikatas, „The ball and chain“, „Poliarizuoti stiklai“, kt.

Festivalyje pasirodys ir dainininkė Monika Liu, šiuo metu besimokanti Amerikoje. Vasarai ji grįžta į Londoną repetuoti savo solinės programos bei autorinių dainų, kurias pirmą kartą pristatys „Tamsta muzika“ scenoje. Tai bus vienintelis jos koncertas Lietuvoje, jai talkins vieni geriausių Londono muzikantų.

Iš viso festivalyje dalyvaus virš dvidešimties muzikos grupių ir dainininkų, garantuojančių muzikos stilių įvairovę ir puikų laiką visiems gyvos muzikos mėgėjams.

Festivalis jau tapo tradicine susitikimo vieta visiems draugams, nesvarbu kurioje šalyje begyvenantiems.

„“Tamsta muzika“ atmosferos niekada nepamirši, kaip neįmanoma pamiršti ir savo geriausių draugų. Kai yra tiek daug meilės ir tiek daug geros muzikos vienoje vietoje, tai stebuklai neišvengiami”, – sako festivalio organizatorė Ona Rimeikienė.

Bilietus platina: Tiketa
Daugiau informacijos: www.tamstamuzika.lt

Rašytojo Jaroslavo Melniko vardas Lietuvos skaitytojui žinomas gerai. Jo kūrinius spausdina lietuvių kultūriniai žurnalai ir savaitraščiai. Jį vertina skaitytojai ir pripažįsta literatūros pasaulio profesionalai – dukart jo knygos pateko į Lietuvos skaitytojų renkamą „Metų knygos“ penketuką ir du kartus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų buvo išrinktos į Kūrybiškiausių knygų dvyliktukus. Autorius apdovanotas Jurgio Kunčino literatūrine premija, nominuotas Europos knygos prizui. Jo romaną prancūzų kalba Les Parias d’Eden (Išguitieji iš Edeno) išleido viena didžiausių Prancūzijos leidyklų „Robert Laffont“. Tačiau Ukrainoje, su kuria, pasak rašytojo, jį sieja tolima praeitis, jo vardas iki šiol buvo labiau siejamas su literatūros kritika ir filosofija. Grožinė J. Melniko kūryba ukrainiečių kalba atskira knyga šį pavasarį buvo publikuota pirmą kartą.

Pavadinimu Телефонуй мені, говори зі мною (Skambink man, kalbėk su manimi) ją išleido prestižinė Kijevo leidykla „Tempera“. Apysakų ir apsakymų rinktinėje ukrainiečių kalba skelbiami paties autoriaus atrinkti geriausi jo kūriniai. Knygos sutiktuvių proga gegužės 16–18 d. Kijeve ir Lvove literatūriniai renginiai, kuriuose dalyvaus autorius.

Gegužės 16 dieną vyks apvalaus stalo diskusija apie literatūros kritikos problemas, kurioje rašytojas papasakos apie literatūrinį kontekstą Lietuvoje. Ta pačią dieną numatytas autoriaus interviu Ukrainos nacionaliniam radijui. Gegužės 17 dieną knyga Телефонуй мені, говори зі мною bus pristatyta pagrindiniame Kijevo knygyne „Є“, o gegužės 18-ąją vyks knygos sutiktuvės centriniame Lvovo knygyne. Susitikimuose Kijeve ir Lvove dalyvaus Ukrainos rašytojai, kritikai, žurnalistai, renginius ves Nacionalinio universiteto „Kijevo Mogilianska akademija“ profesorius ir žinomas literatūros kritikas, pagrindinės Ukrainos literatūrines svetainės Litakcent vyriausiasis redaktorius Volodymyras Panchenko.

Vizitą ir knygos pristatymo renginius Ukrainoje J. Melnikas vertina kaip svarbią kultūrinę misiją – savo skaitytojams jis žada kalbėti ne tik apie savo kūrybą, bet ir apie kultūrinį gyvenimą Lietuvoje, Lietuvos pasiekimus. Pasak, rašytojo, Ukrainoje Lietuva turi labai gera įvaizdį, ukrainiečiai nori žinoti daugiau apie mūsų šalį ir kultūrą. Lietuva rėmė Ukrainos narystę Europos Sąjungoje. Ukrainos ir Lietuvos rašytojų bendradarbiavimas intensyvėja. Lietuvos rašytojai vyksta į Lvovo knygų mugę, o rašytojai iš Ukrainos svečiuojasi Vilniaus knygos mugėje. Praėjusį rudenį prozos festivalyje „Europos literatūros dienos Šiauliuose“, kartu su J. Melniku, kitais Lietuvos rašytojais bei svečiais iš Prancūzijos, dalyvavo žinomas Ukrainos prozininkas Tarasas Prochazko.

Nuo 1989 metų Lietuvoje gyvenantis Jaroslavas Melnikas, ukrainiečių spaudoje pristatomas kaip „paslaptingo likimo ukrainiečių rašytojas, gyvenantis tarp Vilniaus ir Paryžiaus“, yra Lietuvos ir Ukrainos rašytojų sąjungų narys. Ir nors jis labai nemėgsta būti spraudžiamas į tautinius ar kitokius ideologinius rėmus, galima tik pasidžiaugti, kad lietuvių literatūrai pasisekė laimėti tokį savitą ir įdomų autorių.

INTERVIU: Jaroslavas Melnikas: „Kaukė prilimpa ir nužudo“

Jaroslavo Melniko rašymo stiliaus su niekuo nesupainiosi – rodos, iki smulkmenų pažįstamą, detaliai aprašytą tikrovę, žmogiškų santykių peripetijas, vidinį personažų gyvenimą rašytojas apgaubia tokia mistiška simbolių, metaforų, pasąmonės vaizdinių atmosfera, kad skaitytojas lyg eidamas Mebiuso juosta nejučia atsiduria išvirkščioje tikrovės pusėje. Ir šis netikėtas virsmas iš tiesų sukrečia ar bent jau nustebina.

Gegužės 16–18 d. Jaroslavas Melnikas dalyvaus savo knygos ukrainiečių kalba Телефонуй мені, говори зі мною (Skambink man, kalbėk su manimi) sutiktuvėse Kijeve ir Lvove. Įdomu, kad lietuvių skaitytojų jau senokai pamėgtą autorių, savitą ir magiškai patrauklų jo kūrinių pasaulį pagaliau turės progą atrasti Ukrainos skaitytojas.
Prieš kelionę „Lietuviškoms knygoms“ rašytojas atsakė į keletą klausimų.

Ar ką tik ukrainiečių kalba išėjusi knyga Телефонуй мені, говори зі мною (Skambink man, kalbėk su manimi) yra debiutinė Jūsų grožinė knyga Ukrainoje, ir tai reikštų kad iki šiol Ukrainoje buvote žinomas tik kaip literatūros kritikas, filosofinių tekstų autorius?

Ukrainoje mano proza buvo spausdinama prestižiniuose literatūriniuose žurnaluose Київська Русь ir Кур’єр Кривбасу. Bet atskira mano prozos knyga pasirodė pirmą kartą. Aš seniai svajojau atspausdinti savo prozą šioje šalyje, su kuria mane sieja tolima praeitis. Juk tai didžiulė šalis, kurioje gyvena apie 50 mln. gyventojų – vien Kijeve jų gyvena daugiau nei Lietuvoje.

Bet esu girdėjusi, kad Ukrainoje daugelis kalba rusiškai…

Jūs teisi, Ukraina buvo stipriai rusifikuota. Bet pagal apklausos rezultatus, apie 80 proc. Ukrainos gyventojų laiko ukrainiečių kalba gimtąja. Ukrainoje dėl kalbų susiklostė sudėtinga situacija. Nors ukrainiečių kalba laikoma valstybine, Ukrainos pietūs, taip pat ir didieji miestai centre daugiausiai yra rusakalbiai. Bet rusų tarp jų nedaug – tai ukrainiečiai, kuriems rusų kalba tėra bendravimo kalba ir ne daugiau. Tačiau paradoksas tas, kad kultūringo, intelektualiojo elito kalba – ukrainiečių. Rusų kalba Ukrainoje – tai „plebso“ kalba, ji siaubingai skurdi, dažnai tai tiesiog „pidžinas“, ir mažai ką turi bendra su kultūra. Todėl tikiuosi, kad mano proza, išleista ukrainiečių kalba, pateks į rankas tiems, kam tokia proza reikalinga. Ypač stiprus intelektualinis potencialas susikoncentravęs Lvove, kuris praktiškai savo dvasia taip ir liko Austrijos-Vengrijos miestas bei tikrąja ukrainietiškos Ukrainos sostine. Todėl gerai, kas knyga bus pristatyta ne tik Kijeve, bet ir Lvove.

Kokie kūriniai iš lietuviškų Jūsų knygų pateko į ukrainietiškąjį leidimą?

Ukrainiečių leidėjai pasiūlė man atrinkti geriausias apysakas ir apsakymus, kurie buvo spausdinti mano knygose, leistose Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykloje – Rojalio kambarys ir Pasaulio pabaiga (buvo geriausių metų knygų penketuke). Į knygą įtrauktos apysakos „Skambink man, kalbėk su manimi“ (taip pavadinta ir pati knyga), „Rojalio kambarys“, „Likimų knyga“, „Niekad nesibaigia“, taip pat apsakymai „Mano gyvenimo knyga“, „Kristus“, „Kelyje“, „Neįmanoma sučiupti tikrojo Dievo“ ir kt..

Viename Interviu teko skaityti, kad rašytoją, ar platesne prasme – žmogų Jūs palyginate su kantiškuoju daiktu savyje, su laisvu paukščiu. Kas Jus įkvepia ir paskatina kūrinys po kūrinio atverti savo vidinį pasaulį skaitytojams, padaryti jį matomą, juntamą, suprantamą?

Taip iš tiesų ir yra – mes gyvename visuomenėje, kuri reikalauja vaidmenų, vaidybos. Mes visi turime būti personažais. Jei neturi gilaus vidinio pasaulio, tai didelių problemų nekyla. Bet rašytojas – tai vienišius, kuris gyvena savo pasaulyje ir kuriam susikurti kaukę, matuotis ją ir susigyventi su ja būna sunku. Persona, pasak Jungo, kurią mums primeta visuomenė, yra siaubingai galinga. Ji nužudo savastį. Įsižiūrėkite į visas pozas, kurios būdingos rašytojams per susitikimus. Man net atrodo, kad daugelis rašytojų todėl ir geria, kad jie viduje nesutinka su būtinybe rodytis su kauke, kuri bėgant laikui ima juos dusinti. Alkoholis jiems padeda užmiršti apie prieštaravimus.
Nėra jokių problemų būti savimi kūryboje. Problema yra išeiti į žmones ir būti savimi. O ne klounu arba juokingu genijumi su užriesta nosimi.

Niekas manęs neįkvepia atverti savo vidaus pasaulį skaitytojui. Jokio vidinio pasaulio neatveriu – tiesiog rašau tą tiesą apie žmogų, kurią jaučiu. Ir apie jokį skaitytoją negalvoju. Man įdomus žmogus kaip reiškinys. O paskui eini pas leidėją – ir tai jau visai kita realybė ir kitas pasaulis. Tai kaip šis ir anas pasaulis.

Kokia, Jūsų nuomone, galėtų / turėtų būti rašytojo misija šioje vartojimo įpročių ir pramoginės-vizualinės kultūros persunktoje visuomenėje?

Geras klausimas. Rašytojas – unikalus reiškinys. Ir tragiškas. Nes jo pašaukimas (jei jis tikras rašytojas) – savo dvasia yra svetimas vartotojiškai visuomenei su jos vertybėmis. Juk šioje visuomenėje į pirmą vietą iškelta, tai, kas laikina, o rašytojas – amžinybės įkaitas. Visi dideli rašytojai, pasakodami apie gyvenimą, kalbėjo apie amžinybę.

Bet kam šiandien reikia amžinų dalykų? Laukiate atsakymo – „niekam“? Atsakysiu – visiems. Jie reikalingi visiems. Tiesiog save kvailinam, kad jie mums nereikalingi. Bet jie stovi mums už nugaros. Nuo amžinybės niekur nepabėgsim. Anksčiau ar vėliau kiekvienas žmogus atsidurs veidu į amžinybę. Ir tada išmes į šiukšlyną masinę literatūrą, kaip nebaigtą valgyti pyragėlį, o ieškos atsakymo į amžinus klausimus. Rašytojas, mano nuomone, toks žmogus, kuris turi didžiulę tokių paieškų patirtį. Kiti žmonės galvoja apie amžinybę dešimt minučių per metus, o jis galvoja dešimt valandų per dieną. Tokia jo vieta. Būtų idealu, jei jis teiktų dvasinį peną, o ne tiesiog linksmintų. Jis kažkur vienoje eilėje su šventaisiais, pranašais.

Žinau, kad šiandien tokie aukšti žodžiai skamba juokingai. Bet tai irgi mūsų epochos diagnozė: ji juokingą padarė tiesą. Rimtumą. Būti rimtu – juokinga. Reikia maivytis. Bet ji už tai susimokės. Ir jau moka aukščiausia kaina. Visi žmonės jau moka. Dvasine krize. Kaukė prilimpa ir nužudo.
Ką Jums reiškia rašytojo ir skaitytojo susitikimas? Sakote, kad dabartiniais laikais jie vis rečiau susitinka. Kaip skaitytojai, su kuriais vis dėlto neprasilenkėte, veikia Jūsų kūrybą?

Yra dvi susitikimų su skaitytojais rūšys. Kai jie tavęs nėra skaitę ir tu jiems pristatai savo kūrybą – ir susitikimas su skaitytojais, kurie yra tave skaitę ir nori tave pamatyti, užduoti tau klausimus. Man sekasi su antrojo tipo susitikimais. Nustebau, kad, pasirodo, yra mano kūrybos fanų. Prieš dvejus metus man paskambino iš Vokietijos, iš lietuviškos Vasario 16-osios gimnazijos ir pranešė, kad pagal mano apysaką „Kodėl nepavargstu gyventi“ abiturientai laiko valstybinį egzaminą. Jie pusę metų analizavo šį kūrinį. Aš apie tai nieko nežinojau. Man taip pat pasakė, kad kita mano apysaka „Skambink man, kalbėk su manimi“ stipriai paveikė vyresniųjų klasių mokinius. Buvo tokių, kurie verkė.

Mane pasikvietė atvažiuoti pas juos savaitei. Tai buvo nuostabus susitikimas su lietuvių ir vokiečių skaitytojais. Apysaką „Kodėl nepavargstu gyventi“ išvertė į vokiečių kalbą. Supratau, kad ne tik aš jaučiu tiesą, kurią aprašau.

Mūsų rašytojai neretai skundžiasi, kad Lietuvoje nėra geros analitinės kritikos. Ar Jums nebuvo kilęs noras užsiimti literatūros kritika čia?

Kažkada rašiau kritiką. Bet būti ir kritiku, ir prozininku – labai sudėtinga. Tai skirtingos profesijos. Tačiau laikas nuo laiko manyje nubunda kritikas – ir kartais rašau, „jei siela prašo“. Taip parašiau straipsnį „Juodoji Jono Strielkūno dėžė“, kurį spausdina „Literatūra ir menas“. Negalėjau jo neparašyti. Ir džiaugiuosi, kad didis poetas dar suspėjo jį perskaityti. Lygiai taip pat spontaniškai kartais rašau apie dvasines Lietuvos problemas – kada negaliu tylėti. Taip buvo su straipsniu „Pasaulis be aukščiausių jausmų, arba Lietuvos siela“, po kurio laikraštis „Respublika“ paprašė detaliau pakalbėti šia tema interviu „Mums nebus atleidimo“. Prozininkas rašo prozą, bet kartais jis tarsi nubunda iš miego ir tampa literatūros ar visuomenės, kurioje gyvena, kritiku. Ir tai normalu. Visuomenei reikia sielos polėkių.

Ar tikitės, kad Jūsų knyga Ukrainoje turės pasisekimą?

Viskas įmanoma. Jai skaityti reikia tam tikro mąstymo lygmens. Tai gali būti tiek pliusu, tiek minusu komercine prasme. Tokios prozos Ukrainoje nėra. Apie tai jau man sakė kai kurie ukrainiečių kritikai. Bet man svarbiau, kad mano proza suteiktų peno mintims ir jausmams, o išorinis pasisekimas – antrinis dalykas. Kai mano knyga pasirodė Prancūzijoje, buvau nustebęs, kad mano pasaulio vizija artima prancūzams, kurie visiškai kitokie, negu lietuviai. Nesitikėjau, kad jie taip pajaus. O pasirodė, kad jie kitokie tik išoriškai. Žmogiška prigimtis visų bendra. Tikiuosi, kad reakcija į tokius kūrinius, kaip „Skambink man, kalbėk su manimi“, Ukrainoje bus panaši, kaip Lietuvoje.

Dėkoju už atsakymus.
Rašytoją kalbino Rūta Mėlynė
TKPC/Lietuviškos knygos

Gegužės 19 d. 20.30 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje bus pristatytas unikalus muzikos ir šokio projektas BACH PLUS, sumanytas pasaulyje plačiai išgarsėjusio lietuvių kilmės violončelininko Davido Geringo. Violončelės virtuozas grieš J. S. Bacho siuitas violončelei solo, praturtindamas jas nūdienos kūrėjų preliudijomis, interliudijomis, postliudijomis bei garsios japonų balerinos Emi Hariyama šokiu.

D.Geringas griežia garsiojo XVIII a. italų styginių instrumentų meistro Giovanni Battistos Guadagnini pagaminta violančele. Koncerto metu maestro atliks Johano Sebastiano Bacho siuitas violončelei, laikomas specialiai šiam instrumentui sukurtos muzikos aukso fondu. Įdomu, kad D.Geringas siuitas nutarė aprengti moderniu rūbu – J.S.Bacho muziką paįvairins šiuolaikinių kompozitorių preliudai, interliudai ir postliudai. Skambės Johno Corigliano, Anatolijaus Šenderovo ir paties maestro D.Geringo kūriniai.

„Man labai svarbu tai, kad aš girdžiu, matau ir galvoju apie muziką iš savo laikmečio pozicijos. Taip, kaip aš ją suprantu dabar. Senosios muzikos nė nesistengiu suvokti kaip kažkokios tolimos egzotiškos praeities”, – sako violončelės virtuozas D.Geringas. – Būtina kuo daugiau groti savojo laiko muzikos, nes tik šitaip suprasime ir praeities kūrėjus. Tai ir yra mano kelias į visų laikų muziką – per patirtį su mano laikų muzika.”

Violončelininkas D.Geringas gimė 1946 m. Vilniuje, muzikų šeimoje. Jis studijavo Maskvos konservatorijoje pas garsujį Mstislavą Rostropovičių, 1970 m. laimėjo pirmąją vietą tarptautiniame Čaikovskio konkurse. 1975 m. emigravo į Vokietiją, gavo Herberto von Karajano stipendiją ir pradėjo tarptautinę solisto karjerą. D.Geringas yra koncertavęs su garsiausiais pasaulyje Berlyno, Londono filharmonijų, Ciūricho, Vienos, Čikagos ir kt. simfoniais orkestrais. Pastaraisiais metais D.Geringas vis daugiau dėmesio skiria dirigavimui. Kasmet su nauja programa Lietuvoje maestro koncertuoja nuo 1992-ųjų. Už lietuvių muzikos populiarinimą D.Geringas 1999 m. yra apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, 2000 m. – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Balerina E.Hariyama gimė Osakos mieste Japonijoje. Mokėsi Rusijoje, šoko Maskvos Didžiajame ir Sankt Peterburgo Marijos teatre, Eseno Aalto operoje Vokietijoje, abiejuose Valstybiniuose Berlyno operos teatruose. E.Hariyama – prestižinių šokio meno konkursų Rusijoje, JAV ir Japonijoje laureatė. Ji šoka ne tik klasikinį repertuarą. Balerina domisi ir šiuolaikiniu, o ypač – išraiškos šokiu. Gimtojoje Japonijoje pastaraisiais metais ji organizuoja meistriškumo kursus, festivalius.

Skambės:
I Dream
John Corigliano Fancy on a Bach Air (1997, fragmentas)
J. S. Bach Suite Nr.I1, BWV 1007 G-Dur

II Dramma
A. Šenderovas Cantus II
A. Šenderovas Interludium
J. S. Bach Suite Siuta Nr.5, BWV 1011 c-moll
Casals/ Geringas Song of the birds

III Gloria
V. Germanavičius 4 haiku (japoniški tekstai)
P. Vasks Fortissimo
D. Geringas Gloria
J. S. Bach Suite Nr.3 BWV 1009 C- Dur
P. Vasks Pianissimo

Organizatorius
Lietuvos muzikų sąjunga

Gegužės 20 d. – Alytuje

Gegužės 31 d. – Gargžduose

Bilietais prekiauja bilietai.lt

Visą savaitgalį, nuo vidudienio iki vėlyvo vakaro, Druskininkuose skambės šiuolaikinės muzikos garsai. 28-tasis tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“, prieš keletą dienų prasidėjęs Vilniuje, penktadienį, gegužės 18 d., tradiciškai iškeliauja į Druskininkus ir Liškiavą.

Druskininkiečiai ir miesto svečiai kviečiami į daugiau nei 10 nemokamų renginių, kurie vyks tokiose erdvėse kaip restoranas-muzikinis klubas „Druskininkų kolonada“, sanatorijos „Dainava“ salė, M. K. Čiurlionio muziejaus sodelis, viešbutis „Regina“, meno galerija „Sofa“, Druskininkų Švč. Mergelės Škaplierinės bažnyčia. Kaip ir kasmet, laivu plukdoma druskomanų delegacija sekmadienio popietę aplankys Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčią, kur skambės lietuvių ir užsienio autorių specialiai festivaliui sukurti kūriniai.

„Druskomanijos“ renginiuose klausytojus užplūs kamerinės muzikos subtilumas, garso performansai, instaliacijos, gyvojo meno pasirodymai, eksperimentinė elektronika.

„Festivalis pateiks plačiausią skonių paletę įvairios šiuolaikinės muzikos mėgėjams. Neabejojame, kad jaunatviškos ir veržlios muzikos garsai, išsklaidys savaitgalį žadamus lietaus debesis ar bent jau blogą nuotaiką“, – sako „Druskomanijos“ organizatoriai.

Gyvybe, veržlumu ir netikėtais muzikiniais sprendimais festivalio koncertuose džiugins ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių atlikėjai.

Penktadienį neįprastas duetas iš JK – Yumi Hara Cawkwell ir Guy Harries – koncerte „ELEKTRomanija“ kvies pasinerti į muziką, kupiną teatralinių ir vizualinių elementų, elektroninės muzikos prieskonių, senųjų ritualų bei legendų. Šeštadienį bus pristatoma Danijos menininkių ir vietinio jaunimo sukurta audiovizualinė instaliacija „Portretas“. Sekmadienio ryte, koncerte romantišku pavadinimu „Paukščių giesmės“ skambės Julijos Karaliūnaitės ir George’o Holloway’aus atliekami kameriniai muzikos žanrai.

Šalia akademinės, klasika tapusios šiuolaikinės muzikos, netrūks ir alternatyvaus muzikavimo. Penktadienio vakarą, greta ritualinio svečių iš JK pasirodymo, įvairiausią muziką miksuos „Diissc Orchestra“ kolektyvas. Šeštadienio vakariniame „Free“ grupių pasirodyme į klausytojų ausis liesis merginų dueto „Volumetears“ jausmingo soul ar ritmiško RnB dainos bei karštligiškos „Sheep Got Faxed“ džiazo improvizacijos, o festivalio uždarymui siūloma šiek tiek „gliukozės“, kur penki linksmi, meistriški ir artistiški „Brasspalvos“ muzikantai „nupūs“ bet kokią niūrią nuotaiką.

Visą „druskomanišką“ savaitgalį ansamblių „Claviola“, „No Future“, Lietuvos obojų kvinteto bei Šv. Kristoforo kamerinio orkestro garsais liesis tiek premjeriniai jaunųjų kompozitorių, tiek jau klasika tapę kūriniai.

Išskirtinis dėmesys šiemet skiriamas jubiliejinėms muzikinio pasaulio atstovų sukaktims: Šv. Kristoforo orkestro meno vadovo prof. Donato Katkaus 70-mečiui, kompozitorių Osvaldo Balakausko 75-mečiui, Broniaus Kutavičiaus 80-mečiui ir muzikos avangardisto Johno Cage’o gimimo 100-mečiui.

Seniausias šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“ šiemet kviečia apsilankyti ne tik koncertuose bei garso instaliacijose, bet ir sudalyvauti 80-tą jubiliejų švenčiančio kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus ir muzikologės Laimutės Ligeikaitės pokalbyje „prie torto“.

www.druskomanija.lt

Tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“ šiemet – jau devintą kartą – pakvies užčiuopti neramų naujosios Europos teatro realybės pulsą: rudenį užsienio spektaklių programoje bus parodyti trijų šiuolaikinio Europos teatro vizionierių darbai. Vilniuje viešės didysis scenos provokatorius Romeo Castellucci (Italija), socialinės realybės dekonstrukcijos meistras Rodrigo García (Ispanija-Argentina) bei popkultūros tyrinėjimo ekspertas Michel Schröder (Šveicarija). Trys spektakliai, kuriuos išvys „Sirenų“ žiūrovai – tai trys pasaulio vizijos, išsitenkančios mažame užantyje tarp tikėjimo ir erezijos.

„Sirenos“ devintuosius festivalio metus pasitinka su naujais virtualiais namais – internetine svetaine www.sirenos.lt bei staigmena teatro mylėtojams – galimybe įsigyti išankstinius bilietus į festivalį už simbolinę kainą.

Šiemetinio festivalio „Sirenos“ tema – „Šiuolaikinio Europos teatro vizionieriai“.
Žodyje „vizija“ telpa daug prasmių: vaizduotės sukurtas paveikslas, haliucinacija, dieviška inspiracija, ateities tendencijų nuspėjimas. Vizionierius – tai žmogus, kurio regos laukas platesnis nei įprasta, nebūtinai suprastas, bet būtinai suprantantis ir matantis. Tuo tarpu eretiko pažiūros radikaliai prieštarauja visuotinei nuomonei, o iš graikų kalbos „hairesis“ – tai atskiras, nuosavas tikėjimas. Visi trys menininkai, kurių darbus išvysime „Sirenose“ – pasižymi ne tik matymu, bet ir turėjimu – atskiro, savito tikėjimo teatro misija išjudinti tai, ką visuotinai priimta laikyti neišjudinamu.

Šveicarijoje reziduojančio vokiečių režisieriaus Michel Schröder spektaklis „Apie gyvenimo trumpumą“ – tai žmogaus būties vizija – su visomis jai būdingomis formomis, tačiau be cinizmo ir moralizavimo. Perskaitęs Romos filosofo Senekos esė „De brevitate vitae“ pavadinimą, režisierius susimąstė apie žmogaus pastangas išlikti nepaisant esminės aplinkybės – gyvenimas vis tiek vieną dieną baigsis. Kam tuomet apskritai stengtis išlikti? Kokius tikslus turėtume sau kelti, kad norėtume gyventi ir turėtume dėl ko kovoti? Koliažo principu sudėliotame spektaklyje šmaikščiai ir rimtai, jautriai ir triukšmingai šveicarų trupė „Kraut_produktion“ pasakoja apie žmogiškąją būtį ir jos iššūkius.

Režisierius ir dramaturgas Rodrigo García garsėja tekstais, kurie sprogsta lyg bombos. Jo spektaklis „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ – tai uždaras, savitas pasaulis, kuriame du vieniši kaubojai stoja į kovą prieš šiandieninę vakarų visuomenę. Režisieriaus pasakojama istorija žiūrovus nukelia į reklamos pasaulį, prasiskverbusį į kiekvieną mūsų egzistencijos užkampį, pakeitusį politiką ir vyriausybes. Ir nubloškia į giliausius vertybių krizės ir jos pasekmių užkaborius. O jie slypi visai čia pat komfortabilios, bet tuo pat metu tragiškos ir groteskiškos, mūsų egzistencijos. Spektaklio „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ premjera įvyko 2009 m., už šį darbą menininkui įteiktas prestižinis Europos Naujosios teatrinės realybės prizas.

Visiems, smalsaujantiems koks yra šiuolaikinis Europos teatras, tiesiog privalu pamatyti bent vieną italų teatro režisieriaus Romeo Castellucci spektaklį – su savo trupe „Societas Raffaello Sanzio“ jis kuria tai, kas neretai klasikinio teatro gerbėjams atrodo kaip erezija ar šventvagystė scenoje. Europos teatro enfant terrible, Romeo Castellucci į Lietuvą grįžta jau trečią kartą ir pristato spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“.

Spektaklis paprasta kadrų seka pasakoja apie sūnaus mėginimą nuprausti seną tėvą ir sugrąžinti jam orumą. Sceną „stebi“ įdėmus Antonello da Messinos nutapytas Išganytojo portretas, kuris tampa nebyliu sūnaus nesėkmės liudininku. Castellucci vizijos ašis ir kodas – Jėzus. Kaip simbolis, ikona, provokacija mąstyti apie žmogaus būseną. Spektaklyje religija pateikiama ne kaip mistinė ir teologinė manifestacija, bet kaip esminių teatrą dominančių įvaizdžių ir praktikų rinkinio dalis.

Nors festivalis vyks rugsėjo 27 – spalio 7 dieną, „Sirenų“ rengėjai jau dabar siūlo pasinaudoti išskirtine galimybe ir gegužės 17-31 dienomis įsigyti išankstinius bilietus į festivalio užsienio programą už simbolinę kainą. Įspėjama, kad nuo birželio 1 dienos bilietai ženkliai brangs. Išsamesnė informaciją apie renginį – naujoje „Sirenų“ internetinėje svetainėje www.sirenos.lt. Lietuviškoji festivalio programa bus paskelbta vėliau.