Sako, jau antrą savaitę tai perkamiausias lietuviškos muzikos albumas „Bomboje”. Turbūt tai turėtų džiuginti? Ir visgi, po „Laukinis šuo dingo„, po žiniasklaidoje plačiai aprašytų sėkmingų pasirodymų Rusijoje, Prancūzijoje, Anglijoje tikiesi vėl ryškaus žingsnio į priekį, kaip buvo nuo lyrinių baladžių prie „Dingo”.
Albumą anonsavęs singlas „Šilkas” nuteikė tikrai taip – įdomu, gražu, neįprasta, vokalo ir aranžuočių eksperimentai – tęsiami. Bet singlas – tai viena kregždutė, o kaip dėl viso pavasario? Mano kuklia nuomone – gerai, bet ne puikiai. Klausyti tikrai malonu, tikrai yra ką (nors „Šilkas” ir labai gožia kitas dainas, jos jaukinasi sudėtingiau), bet jeigu tikėjausi, kad „Mutabor” bus trečias žingsnis, tai greičiau antras su puse, o gal net su ketvirtadaliu. Nes – pirma, tekstai pradeda nykti, tiksliau – lieka tik jų trupiniai, po vieną ar pusantro posmo. Toliau skaityti ALINA ORLOVA – Mutabor [Monaco; 2010]
Pirmiausia – ačiū Vilniaus universalinei parduotuvei, kuri leido išlošti bilietą į šį miuziklą. Pats eiti vis norėjau, bet neprisiruošdavau ir net šiek tiek sąmoningai vengiau – mat esu matęs prancūzišką pastatymą. Kiek mačiau iš pernai filmuoto lietuviško ir girdėjau atsiliepimų – įspūdis buvo labai vidutiniškas. Bet dabar pamačiau, tiesa, kamerinį variantą, Forum Palace balsas.lt klube (buv. Galaxy), ir ne „žvaigždine“ atlikėjų sudėtimi. Bet…
Pradėsiu pompastiškai: ponios ir ponai, tai – įvyko. Aistė Smilgevičiūtė ir „Skylė“, padedami Kauno kamerinio orkestro bei charizmatiškojo Andriaus Kulikausko, be didelio vargo surinko pilną „Forum Palace“ „balsas.lt“ salę (buv. „Galaxy“). Jeigu kam nors atrodo, kad tai – mažai, galiu priminti, kad šiuo metu tai yra pagrindinė padoresnių vietinių ir šiek tiek nišinių užsienio grupių arena (tas past Andrius Mamontovas, Marc Almond, De Phazz ar B. Grebenščikovas). Deja, šiuo metu Lietuvoje neliko nieko, kas galėtų surinkti pilną „Siemensą“ ar „Uteną“ („Telebimbam“ – išimtis) – paskutinį kartą tai sugebėjo „Antis“ per patį „Paksogeito“ įkarštį, bet spėju, kad dabar ir jai tai nepavyktų. Šis „Skylės“ koncertas tarsi vainikavo ilgai lauktą sėkmės istoriją žmonių, kurie pamažu, atkakliai, neišduodami savo svajonių, neparsiduodami „realybių šou“ debilizavimo konvejeriams ir glamūro žurnalams, sugebėjo pasiekti populiarumą. Tokį populiarumą, kuriuo galima didžiuotis ir dėl kurio galima džiaugtis, ne – džiūgauti! Aistroko bangos nušniokštė per Lietuvą ir nesudužo nei į tautiečių abejingumą, nei į radijo stočių dambas. Nes taip ir turėjo būti.
Tekstas: Justino Žilinsko