Rašytojo Jaroslavo Melniko vardas Lietuvos skaitytojui žinomas gerai. Jo kūrinius spausdina lietuvių kultūriniai žurnalai ir savaitraščiai. Jį vertina skaitytojai ir pripažįsta literatūros pasaulio profesionalai – dukart jo knygos pateko į Lietuvos skaitytojų renkamą „Metų knygos“ penketuką ir du kartus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų buvo išrinktos į Kūrybiškiausių knygų dvyliktukus. Autorius apdovanotas Jurgio Kunčino literatūrine premija, nominuotas Europos knygos prizui. Jo romaną prancūzų kalba Les Parias d’Eden (Išguitieji iš Edeno) išleido viena didžiausių Prancūzijos leidyklų „Robert Laffont“. Tačiau Ukrainoje, su kuria, pasak rašytojo, jį sieja tolima praeitis, jo vardas iki šiol buvo labiau siejamas su literatūros kritika ir filosofija. Grožinė J. Melniko kūryba ukrainiečių kalba atskira knyga šį pavasarį buvo publikuota pirmą kartą.

Pavadinimu Телефонуй мені, говори зі мною (Skambink man, kalbėk su manimi) ją išleido prestižinė Kijevo leidykla „Tempera“. Apysakų ir apsakymų rinktinėje ukrainiečių kalba skelbiami paties autoriaus atrinkti geriausi jo kūriniai. Knygos sutiktuvių proga gegužės 16–18 d. Kijeve ir Lvove literatūriniai renginiai, kuriuose dalyvaus autorius.

Gegužės 16 dieną vyks apvalaus stalo diskusija apie literatūros kritikos problemas, kurioje rašytojas papasakos apie literatūrinį kontekstą Lietuvoje. Ta pačią dieną numatytas autoriaus interviu Ukrainos nacionaliniam radijui. Gegužės 17 dieną knyga Телефонуй мені, говори зі мною bus pristatyta pagrindiniame Kijevo knygyne „Є“, o gegužės 18-ąją vyks knygos sutiktuvės centriniame Lvovo knygyne. Susitikimuose Kijeve ir Lvove dalyvaus Ukrainos rašytojai, kritikai, žurnalistai, renginius ves Nacionalinio universiteto „Kijevo Mogilianska akademija“ profesorius ir žinomas literatūros kritikas, pagrindinės Ukrainos literatūrines svetainės Litakcent vyriausiasis redaktorius Volodymyras Panchenko.

Vizitą ir knygos pristatymo renginius Ukrainoje J. Melnikas vertina kaip svarbią kultūrinę misiją – savo skaitytojams jis žada kalbėti ne tik apie savo kūrybą, bet ir apie kultūrinį gyvenimą Lietuvoje, Lietuvos pasiekimus. Pasak, rašytojo, Ukrainoje Lietuva turi labai gera įvaizdį, ukrainiečiai nori žinoti daugiau apie mūsų šalį ir kultūrą. Lietuva rėmė Ukrainos narystę Europos Sąjungoje. Ukrainos ir Lietuvos rašytojų bendradarbiavimas intensyvėja. Lietuvos rašytojai vyksta į Lvovo knygų mugę, o rašytojai iš Ukrainos svečiuojasi Vilniaus knygos mugėje. Praėjusį rudenį prozos festivalyje „Europos literatūros dienos Šiauliuose“, kartu su J. Melniku, kitais Lietuvos rašytojais bei svečiais iš Prancūzijos, dalyvavo žinomas Ukrainos prozininkas Tarasas Prochazko.

Nuo 1989 metų Lietuvoje gyvenantis Jaroslavas Melnikas, ukrainiečių spaudoje pristatomas kaip „paslaptingo likimo ukrainiečių rašytojas, gyvenantis tarp Vilniaus ir Paryžiaus“, yra Lietuvos ir Ukrainos rašytojų sąjungų narys. Ir nors jis labai nemėgsta būti spraudžiamas į tautinius ar kitokius ideologinius rėmus, galima tik pasidžiaugti, kad lietuvių literatūrai pasisekė laimėti tokį savitą ir įdomų autorių.

INTERVIU: Jaroslavas Melnikas: „Kaukė prilimpa ir nužudo“

Jaroslavo Melniko rašymo stiliaus su niekuo nesupainiosi – rodos, iki smulkmenų pažįstamą, detaliai aprašytą tikrovę, žmogiškų santykių peripetijas, vidinį personažų gyvenimą rašytojas apgaubia tokia mistiška simbolių, metaforų, pasąmonės vaizdinių atmosfera, kad skaitytojas lyg eidamas Mebiuso juosta nejučia atsiduria išvirkščioje tikrovės pusėje. Ir šis netikėtas virsmas iš tiesų sukrečia ar bent jau nustebina.

Gegužės 16–18 d. Jaroslavas Melnikas dalyvaus savo knygos ukrainiečių kalba Телефонуй мені, говори зі мною (Skambink man, kalbėk su manimi) sutiktuvėse Kijeve ir Lvove. Įdomu, kad lietuvių skaitytojų jau senokai pamėgtą autorių, savitą ir magiškai patrauklų jo kūrinių pasaulį pagaliau turės progą atrasti Ukrainos skaitytojas.
Prieš kelionę „Lietuviškoms knygoms“ rašytojas atsakė į keletą klausimų.

Ar ką tik ukrainiečių kalba išėjusi knyga Телефонуй мені, говори зі мною (Skambink man, kalbėk su manimi) yra debiutinė Jūsų grožinė knyga Ukrainoje, ir tai reikštų kad iki šiol Ukrainoje buvote žinomas tik kaip literatūros kritikas, filosofinių tekstų autorius?

Ukrainoje mano proza buvo spausdinama prestižiniuose literatūriniuose žurnaluose Київська Русь ir Кур’єр Кривбасу. Bet atskira mano prozos knyga pasirodė pirmą kartą. Aš seniai svajojau atspausdinti savo prozą šioje šalyje, su kuria mane sieja tolima praeitis. Juk tai didžiulė šalis, kurioje gyvena apie 50 mln. gyventojų – vien Kijeve jų gyvena daugiau nei Lietuvoje.

Bet esu girdėjusi, kad Ukrainoje daugelis kalba rusiškai…

Jūs teisi, Ukraina buvo stipriai rusifikuota. Bet pagal apklausos rezultatus, apie 80 proc. Ukrainos gyventojų laiko ukrainiečių kalba gimtąja. Ukrainoje dėl kalbų susiklostė sudėtinga situacija. Nors ukrainiečių kalba laikoma valstybine, Ukrainos pietūs, taip pat ir didieji miestai centre daugiausiai yra rusakalbiai. Bet rusų tarp jų nedaug – tai ukrainiečiai, kuriems rusų kalba tėra bendravimo kalba ir ne daugiau. Tačiau paradoksas tas, kad kultūringo, intelektualiojo elito kalba – ukrainiečių. Rusų kalba Ukrainoje – tai „plebso“ kalba, ji siaubingai skurdi, dažnai tai tiesiog „pidžinas“, ir mažai ką turi bendra su kultūra. Todėl tikiuosi, kad mano proza, išleista ukrainiečių kalba, pateks į rankas tiems, kam tokia proza reikalinga. Ypač stiprus intelektualinis potencialas susikoncentravęs Lvove, kuris praktiškai savo dvasia taip ir liko Austrijos-Vengrijos miestas bei tikrąja ukrainietiškos Ukrainos sostine. Todėl gerai, kas knyga bus pristatyta ne tik Kijeve, bet ir Lvove.

Kokie kūriniai iš lietuviškų Jūsų knygų pateko į ukrainietiškąjį leidimą?

Ukrainiečių leidėjai pasiūlė man atrinkti geriausias apysakas ir apsakymus, kurie buvo spausdinti mano knygose, leistose Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykloje – Rojalio kambarys ir Pasaulio pabaiga (buvo geriausių metų knygų penketuke). Į knygą įtrauktos apysakos „Skambink man, kalbėk su manimi“ (taip pavadinta ir pati knyga), „Rojalio kambarys“, „Likimų knyga“, „Niekad nesibaigia“, taip pat apsakymai „Mano gyvenimo knyga“, „Kristus“, „Kelyje“, „Neįmanoma sučiupti tikrojo Dievo“ ir kt..

Viename Interviu teko skaityti, kad rašytoją, ar platesne prasme – žmogų Jūs palyginate su kantiškuoju daiktu savyje, su laisvu paukščiu. Kas Jus įkvepia ir paskatina kūrinys po kūrinio atverti savo vidinį pasaulį skaitytojams, padaryti jį matomą, juntamą, suprantamą?

Taip iš tiesų ir yra – mes gyvename visuomenėje, kuri reikalauja vaidmenų, vaidybos. Mes visi turime būti personažais. Jei neturi gilaus vidinio pasaulio, tai didelių problemų nekyla. Bet rašytojas – tai vienišius, kuris gyvena savo pasaulyje ir kuriam susikurti kaukę, matuotis ją ir susigyventi su ja būna sunku. Persona, pasak Jungo, kurią mums primeta visuomenė, yra siaubingai galinga. Ji nužudo savastį. Įsižiūrėkite į visas pozas, kurios būdingos rašytojams per susitikimus. Man net atrodo, kad daugelis rašytojų todėl ir geria, kad jie viduje nesutinka su būtinybe rodytis su kauke, kuri bėgant laikui ima juos dusinti. Alkoholis jiems padeda užmiršti apie prieštaravimus.
Nėra jokių problemų būti savimi kūryboje. Problema yra išeiti į žmones ir būti savimi. O ne klounu arba juokingu genijumi su užriesta nosimi.

Niekas manęs neįkvepia atverti savo vidaus pasaulį skaitytojui. Jokio vidinio pasaulio neatveriu – tiesiog rašau tą tiesą apie žmogų, kurią jaučiu. Ir apie jokį skaitytoją negalvoju. Man įdomus žmogus kaip reiškinys. O paskui eini pas leidėją – ir tai jau visai kita realybė ir kitas pasaulis. Tai kaip šis ir anas pasaulis.

Kokia, Jūsų nuomone, galėtų / turėtų būti rašytojo misija šioje vartojimo įpročių ir pramoginės-vizualinės kultūros persunktoje visuomenėje?

Geras klausimas. Rašytojas – unikalus reiškinys. Ir tragiškas. Nes jo pašaukimas (jei jis tikras rašytojas) – savo dvasia yra svetimas vartotojiškai visuomenei su jos vertybėmis. Juk šioje visuomenėje į pirmą vietą iškelta, tai, kas laikina, o rašytojas – amžinybės įkaitas. Visi dideli rašytojai, pasakodami apie gyvenimą, kalbėjo apie amžinybę.

Bet kam šiandien reikia amžinų dalykų? Laukiate atsakymo – „niekam“? Atsakysiu – visiems. Jie reikalingi visiems. Tiesiog save kvailinam, kad jie mums nereikalingi. Bet jie stovi mums už nugaros. Nuo amžinybės niekur nepabėgsim. Anksčiau ar vėliau kiekvienas žmogus atsidurs veidu į amžinybę. Ir tada išmes į šiukšlyną masinę literatūrą, kaip nebaigtą valgyti pyragėlį, o ieškos atsakymo į amžinus klausimus. Rašytojas, mano nuomone, toks žmogus, kuris turi didžiulę tokių paieškų patirtį. Kiti žmonės galvoja apie amžinybę dešimt minučių per metus, o jis galvoja dešimt valandų per dieną. Tokia jo vieta. Būtų idealu, jei jis teiktų dvasinį peną, o ne tiesiog linksmintų. Jis kažkur vienoje eilėje su šventaisiais, pranašais.

Žinau, kad šiandien tokie aukšti žodžiai skamba juokingai. Bet tai irgi mūsų epochos diagnozė: ji juokingą padarė tiesą. Rimtumą. Būti rimtu – juokinga. Reikia maivytis. Bet ji už tai susimokės. Ir jau moka aukščiausia kaina. Visi žmonės jau moka. Dvasine krize. Kaukė prilimpa ir nužudo.
Ką Jums reiškia rašytojo ir skaitytojo susitikimas? Sakote, kad dabartiniais laikais jie vis rečiau susitinka. Kaip skaitytojai, su kuriais vis dėlto neprasilenkėte, veikia Jūsų kūrybą?

Yra dvi susitikimų su skaitytojais rūšys. Kai jie tavęs nėra skaitę ir tu jiems pristatai savo kūrybą – ir susitikimas su skaitytojais, kurie yra tave skaitę ir nori tave pamatyti, užduoti tau klausimus. Man sekasi su antrojo tipo susitikimais. Nustebau, kad, pasirodo, yra mano kūrybos fanų. Prieš dvejus metus man paskambino iš Vokietijos, iš lietuviškos Vasario 16-osios gimnazijos ir pranešė, kad pagal mano apysaką „Kodėl nepavargstu gyventi“ abiturientai laiko valstybinį egzaminą. Jie pusę metų analizavo šį kūrinį. Aš apie tai nieko nežinojau. Man taip pat pasakė, kad kita mano apysaka „Skambink man, kalbėk su manimi“ stipriai paveikė vyresniųjų klasių mokinius. Buvo tokių, kurie verkė.

Mane pasikvietė atvažiuoti pas juos savaitei. Tai buvo nuostabus susitikimas su lietuvių ir vokiečių skaitytojais. Apysaką „Kodėl nepavargstu gyventi“ išvertė į vokiečių kalbą. Supratau, kad ne tik aš jaučiu tiesą, kurią aprašau.

Mūsų rašytojai neretai skundžiasi, kad Lietuvoje nėra geros analitinės kritikos. Ar Jums nebuvo kilęs noras užsiimti literatūros kritika čia?

Kažkada rašiau kritiką. Bet būti ir kritiku, ir prozininku – labai sudėtinga. Tai skirtingos profesijos. Tačiau laikas nuo laiko manyje nubunda kritikas – ir kartais rašau, „jei siela prašo“. Taip parašiau straipsnį „Juodoji Jono Strielkūno dėžė“, kurį spausdina „Literatūra ir menas“. Negalėjau jo neparašyti. Ir džiaugiuosi, kad didis poetas dar suspėjo jį perskaityti. Lygiai taip pat spontaniškai kartais rašau apie dvasines Lietuvos problemas – kada negaliu tylėti. Taip buvo su straipsniu „Pasaulis be aukščiausių jausmų, arba Lietuvos siela“, po kurio laikraštis „Respublika“ paprašė detaliau pakalbėti šia tema interviu „Mums nebus atleidimo“. Prozininkas rašo prozą, bet kartais jis tarsi nubunda iš miego ir tampa literatūros ar visuomenės, kurioje gyvena, kritiku. Ir tai normalu. Visuomenei reikia sielos polėkių.

Ar tikitės, kad Jūsų knyga Ukrainoje turės pasisekimą?

Viskas įmanoma. Jai skaityti reikia tam tikro mąstymo lygmens. Tai gali būti tiek pliusu, tiek minusu komercine prasme. Tokios prozos Ukrainoje nėra. Apie tai jau man sakė kai kurie ukrainiečių kritikai. Bet man svarbiau, kad mano proza suteiktų peno mintims ir jausmams, o išorinis pasisekimas – antrinis dalykas. Kai mano knyga pasirodė Prancūzijoje, buvau nustebęs, kad mano pasaulio vizija artima prancūzams, kurie visiškai kitokie, negu lietuviai. Nesitikėjau, kad jie taip pajaus. O pasirodė, kad jie kitokie tik išoriškai. Žmogiška prigimtis visų bendra. Tikiuosi, kad reakcija į tokius kūrinius, kaip „Skambink man, kalbėk su manimi“, Ukrainoje bus panaši, kaip Lietuvoje.

Dėkoju už atsakymus.
Rašytoją kalbino Rūta Mėlynė
TKPC/Lietuviškos knygos

Gegužės 19 d. 20.30 val. Šv. Kotrynos bažnyčioje bus pristatytas unikalus muzikos ir šokio projektas BACH PLUS, sumanytas pasaulyje plačiai išgarsėjusio lietuvių kilmės violončelininko Davido Geringo. Violončelės virtuozas grieš J. S. Bacho siuitas violončelei solo, praturtindamas jas nūdienos kūrėjų preliudijomis, interliudijomis, postliudijomis bei garsios japonų balerinos Emi Hariyama šokiu.

D.Geringas griežia garsiojo XVIII a. italų styginių instrumentų meistro Giovanni Battistos Guadagnini pagaminta violančele. Koncerto metu maestro atliks Johano Sebastiano Bacho siuitas violončelei, laikomas specialiai šiam instrumentui sukurtos muzikos aukso fondu. Įdomu, kad D.Geringas siuitas nutarė aprengti moderniu rūbu – J.S.Bacho muziką paįvairins šiuolaikinių kompozitorių preliudai, interliudai ir postliudai. Skambės Johno Corigliano, Anatolijaus Šenderovo ir paties maestro D.Geringo kūriniai.

„Man labai svarbu tai, kad aš girdžiu, matau ir galvoju apie muziką iš savo laikmečio pozicijos. Taip, kaip aš ją suprantu dabar. Senosios muzikos nė nesistengiu suvokti kaip kažkokios tolimos egzotiškos praeities”, – sako violončelės virtuozas D.Geringas. – Būtina kuo daugiau groti savojo laiko muzikos, nes tik šitaip suprasime ir praeities kūrėjus. Tai ir yra mano kelias į visų laikų muziką – per patirtį su mano laikų muzika.”

Violončelininkas D.Geringas gimė 1946 m. Vilniuje, muzikų šeimoje. Jis studijavo Maskvos konservatorijoje pas garsujį Mstislavą Rostropovičių, 1970 m. laimėjo pirmąją vietą tarptautiniame Čaikovskio konkurse. 1975 m. emigravo į Vokietiją, gavo Herberto von Karajano stipendiją ir pradėjo tarptautinę solisto karjerą. D.Geringas yra koncertavęs su garsiausiais pasaulyje Berlyno, Londono filharmonijų, Ciūricho, Vienos, Čikagos ir kt. simfoniais orkestrais. Pastaraisiais metais D.Geringas vis daugiau dėmesio skiria dirigavimui. Kasmet su nauja programa Lietuvoje maestro koncertuoja nuo 1992-ųjų. Už lietuvių muzikos populiarinimą D.Geringas 1999 m. yra apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, 2000 m. – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Balerina E.Hariyama gimė Osakos mieste Japonijoje. Mokėsi Rusijoje, šoko Maskvos Didžiajame ir Sankt Peterburgo Marijos teatre, Eseno Aalto operoje Vokietijoje, abiejuose Valstybiniuose Berlyno operos teatruose. E.Hariyama – prestižinių šokio meno konkursų Rusijoje, JAV ir Japonijoje laureatė. Ji šoka ne tik klasikinį repertuarą. Balerina domisi ir šiuolaikiniu, o ypač – išraiškos šokiu. Gimtojoje Japonijoje pastaraisiais metais ji organizuoja meistriškumo kursus, festivalius.

Skambės:
I Dream
John Corigliano Fancy on a Bach Air (1997, fragmentas)
J. S. Bach Suite Nr.I1, BWV 1007 G-Dur

II Dramma
A. Šenderovas Cantus II
A. Šenderovas Interludium
J. S. Bach Suite Siuta Nr.5, BWV 1011 c-moll
Casals/ Geringas Song of the birds

III Gloria
V. Germanavičius 4 haiku (japoniški tekstai)
P. Vasks Fortissimo
D. Geringas Gloria
J. S. Bach Suite Nr.3 BWV 1009 C- Dur
P. Vasks Pianissimo

Organizatorius
Lietuvos muzikų sąjunga

Gegužės 20 d. – Alytuje

Gegužės 31 d. – Gargžduose

Bilietais prekiauja bilietai.lt

Visą savaitgalį, nuo vidudienio iki vėlyvo vakaro, Druskininkuose skambės šiuolaikinės muzikos garsai. 28-tasis tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“, prieš keletą dienų prasidėjęs Vilniuje, penktadienį, gegužės 18 d., tradiciškai iškeliauja į Druskininkus ir Liškiavą.

Druskininkiečiai ir miesto svečiai kviečiami į daugiau nei 10 nemokamų renginių, kurie vyks tokiose erdvėse kaip restoranas-muzikinis klubas „Druskininkų kolonada“, sanatorijos „Dainava“ salė, M. K. Čiurlionio muziejaus sodelis, viešbutis „Regina“, meno galerija „Sofa“, Druskininkų Švč. Mergelės Škaplierinės bažnyčia. Kaip ir kasmet, laivu plukdoma druskomanų delegacija sekmadienio popietę aplankys Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčią, kur skambės lietuvių ir užsienio autorių specialiai festivaliui sukurti kūriniai.

„Druskomanijos“ renginiuose klausytojus užplūs kamerinės muzikos subtilumas, garso performansai, instaliacijos, gyvojo meno pasirodymai, eksperimentinė elektronika.

„Festivalis pateiks plačiausią skonių paletę įvairios šiuolaikinės muzikos mėgėjams. Neabejojame, kad jaunatviškos ir veržlios muzikos garsai, išsklaidys savaitgalį žadamus lietaus debesis ar bent jau blogą nuotaiką“, – sako „Druskomanijos“ organizatoriai.

Gyvybe, veržlumu ir netikėtais muzikiniais sprendimais festivalio koncertuose džiugins ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių atlikėjai.

Penktadienį neįprastas duetas iš JK – Yumi Hara Cawkwell ir Guy Harries – koncerte „ELEKTRomanija“ kvies pasinerti į muziką, kupiną teatralinių ir vizualinių elementų, elektroninės muzikos prieskonių, senųjų ritualų bei legendų. Šeštadienį bus pristatoma Danijos menininkių ir vietinio jaunimo sukurta audiovizualinė instaliacija „Portretas“. Sekmadienio ryte, koncerte romantišku pavadinimu „Paukščių giesmės“ skambės Julijos Karaliūnaitės ir George’o Holloway’aus atliekami kameriniai muzikos žanrai.

Šalia akademinės, klasika tapusios šiuolaikinės muzikos, netrūks ir alternatyvaus muzikavimo. Penktadienio vakarą, greta ritualinio svečių iš JK pasirodymo, įvairiausią muziką miksuos „Diissc Orchestra“ kolektyvas. Šeštadienio vakariniame „Free“ grupių pasirodyme į klausytojų ausis liesis merginų dueto „Volumetears“ jausmingo soul ar ritmiško RnB dainos bei karštligiškos „Sheep Got Faxed“ džiazo improvizacijos, o festivalio uždarymui siūloma šiek tiek „gliukozės“, kur penki linksmi, meistriški ir artistiški „Brasspalvos“ muzikantai „nupūs“ bet kokią niūrią nuotaiką.

Visą „druskomanišką“ savaitgalį ansamblių „Claviola“, „No Future“, Lietuvos obojų kvinteto bei Šv. Kristoforo kamerinio orkestro garsais liesis tiek premjeriniai jaunųjų kompozitorių, tiek jau klasika tapę kūriniai.

Išskirtinis dėmesys šiemet skiriamas jubiliejinėms muzikinio pasaulio atstovų sukaktims: Šv. Kristoforo orkestro meno vadovo prof. Donato Katkaus 70-mečiui, kompozitorių Osvaldo Balakausko 75-mečiui, Broniaus Kutavičiaus 80-mečiui ir muzikos avangardisto Johno Cage’o gimimo 100-mečiui.

Seniausias šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“ šiemet kviečia apsilankyti ne tik koncertuose bei garso instaliacijose, bet ir sudalyvauti 80-tą jubiliejų švenčiančio kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus ir muzikologės Laimutės Ligeikaitės pokalbyje „prie torto“.

www.druskomanija.lt

Tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“ šiemet – jau devintą kartą – pakvies užčiuopti neramų naujosios Europos teatro realybės pulsą: rudenį užsienio spektaklių programoje bus parodyti trijų šiuolaikinio Europos teatro vizionierių darbai. Vilniuje viešės didysis scenos provokatorius Romeo Castellucci (Italija), socialinės realybės dekonstrukcijos meistras Rodrigo García (Ispanija-Argentina) bei popkultūros tyrinėjimo ekspertas Michel Schröder (Šveicarija). Trys spektakliai, kuriuos išvys „Sirenų“ žiūrovai – tai trys pasaulio vizijos, išsitenkančios mažame užantyje tarp tikėjimo ir erezijos.

„Sirenos“ devintuosius festivalio metus pasitinka su naujais virtualiais namais – internetine svetaine www.sirenos.lt bei staigmena teatro mylėtojams – galimybe įsigyti išankstinius bilietus į festivalį už simbolinę kainą.

Šiemetinio festivalio „Sirenos“ tema – „Šiuolaikinio Europos teatro vizionieriai“.
Žodyje „vizija“ telpa daug prasmių: vaizduotės sukurtas paveikslas, haliucinacija, dieviška inspiracija, ateities tendencijų nuspėjimas. Vizionierius – tai žmogus, kurio regos laukas platesnis nei įprasta, nebūtinai suprastas, bet būtinai suprantantis ir matantis. Tuo tarpu eretiko pažiūros radikaliai prieštarauja visuotinei nuomonei, o iš graikų kalbos „hairesis“ – tai atskiras, nuosavas tikėjimas. Visi trys menininkai, kurių darbus išvysime „Sirenose“ – pasižymi ne tik matymu, bet ir turėjimu – atskiro, savito tikėjimo teatro misija išjudinti tai, ką visuotinai priimta laikyti neišjudinamu.

Šveicarijoje reziduojančio vokiečių režisieriaus Michel Schröder spektaklis „Apie gyvenimo trumpumą“ – tai žmogaus būties vizija – su visomis jai būdingomis formomis, tačiau be cinizmo ir moralizavimo. Perskaitęs Romos filosofo Senekos esė „De brevitate vitae“ pavadinimą, režisierius susimąstė apie žmogaus pastangas išlikti nepaisant esminės aplinkybės – gyvenimas vis tiek vieną dieną baigsis. Kam tuomet apskritai stengtis išlikti? Kokius tikslus turėtume sau kelti, kad norėtume gyventi ir turėtume dėl ko kovoti? Koliažo principu sudėliotame spektaklyje šmaikščiai ir rimtai, jautriai ir triukšmingai šveicarų trupė „Kraut_produktion“ pasakoja apie žmogiškąją būtį ir jos iššūkius.

Režisierius ir dramaturgas Rodrigo García garsėja tekstais, kurie sprogsta lyg bombos. Jo spektaklis „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ – tai uždaras, savitas pasaulis, kuriame du vieniši kaubojai stoja į kovą prieš šiandieninę vakarų visuomenę. Režisieriaus pasakojama istorija žiūrovus nukelia į reklamos pasaulį, prasiskverbusį į kiekvieną mūsų egzistencijos užkampį, pakeitusį politiką ir vyriausybes. Ir nubloškia į giliausius vertybių krizės ir jos pasekmių užkaborius. O jie slypi visai čia pat komfortabilios, bet tuo pat metu tragiškos ir groteskiškos, mūsų egzistencijos. Spektaklio „Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“ premjera įvyko 2009 m., už šį darbą menininkui įteiktas prestižinis Europos Naujosios teatrinės realybės prizas.

Visiems, smalsaujantiems koks yra šiuolaikinis Europos teatras, tiesiog privalu pamatyti bent vieną italų teatro režisieriaus Romeo Castellucci spektaklį – su savo trupe „Societas Raffaello Sanzio“ jis kuria tai, kas neretai klasikinio teatro gerbėjams atrodo kaip erezija ar šventvagystė scenoje. Europos teatro enfant terrible, Romeo Castellucci į Lietuvą grįžta jau trečią kartą ir pristato spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“.

Spektaklis paprasta kadrų seka pasakoja apie sūnaus mėginimą nuprausti seną tėvą ir sugrąžinti jam orumą. Sceną „stebi“ įdėmus Antonello da Messinos nutapytas Išganytojo portretas, kuris tampa nebyliu sūnaus nesėkmės liudininku. Castellucci vizijos ašis ir kodas – Jėzus. Kaip simbolis, ikona, provokacija mąstyti apie žmogaus būseną. Spektaklyje religija pateikiama ne kaip mistinė ir teologinė manifestacija, bet kaip esminių teatrą dominančių įvaizdžių ir praktikų rinkinio dalis.

Nors festivalis vyks rugsėjo 27 – spalio 7 dieną, „Sirenų“ rengėjai jau dabar siūlo pasinaudoti išskirtine galimybe ir gegužės 17-31 dienomis įsigyti išankstinius bilietus į festivalio užsienio programą už simbolinę kainą. Įspėjama, kad nuo birželio 1 dienos bilietai ženkliai brangs. Išsamesnė informaciją apie renginį – naujoje „Sirenų“ internetinėje svetainėje www.sirenos.lt. Lietuviškoji festivalio programa bus paskelbta vėliau.

Vasarą, jau šeštus metus iš eilės, į Kauno miesto Senamiestį sugrįžta dainuojamosios poezijos festivalis „Senamiesčio Žiogas“. Tradicija tapęs Kauno miesto renginys, kauniečius ir miesto svečius visą vasarą kvies į koncertus po atviru dangumi.
Kiekvienais metais naujomis idėjomis stebinantis dainuojamosios poezijos festivalis „Senamiesčio Žiogas“ šiais metais žada dar didesnę atlikėjų, parodų ir meno dirbtuvių gausą. Renginio koordinatorė Judita Mackevičiūtė sakė, – „Mes pasistengsime parodyti miesto svečiams ir Kauno gyventojams, kad pas mus kultūra yra gyva ir ji spindi pačiomis ryškiausiomis spalvomis“. Per penkis vasaros sezono metu vykstančius renginius Kauną aplankys didžioji dauguma garsiausių Lietuvos dainuojamosios poezijos žanro atlikėjų, bus kviečiami užsienio atlikėjai, koncertuos jaunieji talentai, vyks grafikos, fotografijos, tekstilės, skulptūros parodos ir įvairios menų dirbtuvės.
Festivalio „Senamiesčio Žiogas“ atidarymo koncertas įvyks birželio 2 d. 18 val. “Ryšių istorijos muziejaus” kiemelyje. Pirmajame koncerte savo dainomis žiūrovus džiugins visada jaunas bei žavingas Keistuolių teatro aktorius Andrius Kaniava, visus užkrečiantis savo gera nuotaika ir puikiai pažįstamomis dainomis. Taip pat pasirodys ir grupė „Saulės broliai“, grojantys muziką, patinkančią tiek instrumentinės, tiek vokalinės muzikos gerbėjams – joje skamba įvairovė nuo švelnių baladžių bei pasaulio tautų muzikos motyvų, iki ugningų keltiškų melodijų bei žaismingų dainų. Trečioji festivalio dalyvė Eglė Sirvydytė, gerai pažįstama dainuojamosios poezijos mylėtojams kaip išskirtinio balso savininkė, gitaristė, smuikininkė ir dainų autorė. Eglė ne tik vokalistė, bet ir kompozitorė, sukūrusi muziką modernaus šokio spektakliui „Mono Tyla”, spektakliui „Atėjau, pamačiau, negalėjau”. Atidarymo koncertą pradės talentingi ir labai spalvingi atlikėjai Akvilė ir Rokas. Jaunieji atlikėjai duetu dainuoti pradėjo vos prieš keletą metų, tačiau jau spėjo tapti konkurso ,,Pavasaris, poezija ir muzika“ nugalėtojais, bei daugelio festivalių dalyviais.

Jaukią Ryšių istorijos muziejaus kiemelio aplinką pagrąžins J. Vienožinskio menų fakulteto studentų keramikos darbų paroda bei kūrybos namučių „Vėjų fėja“ organizuojamos meno dirbtuvės jauniausiems koncerto klausytojams. „Senamiesčio Žiogas“ vėl laukia visų išsiilgusių dainų su šypsenomis, vaikiško nuoširdumo, Senamiesčio pavėsio, gitarų muzikos skambesio, vakarojimo tradicijos ir muzikos su tikrais tekstais. Renginio bilietais prekiauja bilietai.lt.

Kultūrą ir draugystę Kaune stiprins „Ryšių kiemelis 837“

Kaistant asfaltui ir kylant temperatūrai su kauniečiais pasisveikins nauja kultūringa ir muzikali vieta. Gegužės 10-ąją į oficialų atidarymą pakvies Rotušės aikštėje esančio Ryšių istorijos muziejaus vidiniame kieme besikuriantis „Ryšių kiemelis 837“. Visapusiška muzikos, kino ir kitų menų programa čia numatyta iki pat rudens.

Naujos kultūringos ir draugiškos vietos Kaune idėja kilo idėjinei sostinės „Vasaros terasos“ komandai. Vilniaus Mokytojų namų kieme jau septintą sezoną šurmuliuojantys terasos lankytojai vertina aktualius renginius visoms amžiaus grupėms, gardų maistą, artimų sielų kompaniją – šie gero vasaros laiko atributai bus įkurdinti ir „Ryšių kiemelyje 837“.

Ryšių istorijos muziejaus pavadinimą iš dalies „pasiskolinę“ naujosios vietos kūrėjai jam suteikė ir daugiau prasmių. Neabejojama, kad čia megsis ryšiai tarp asmenybių, meno šakų, muzikos stilių ir t.t. Skaičius „837“ tuo tarpu puikiai pažįstamas telefono ryšiu Kaune bent kartą pasinaudojusiems. Beje, telefonų rasis ir pačiame kiemelyje – jais patogiai įsitaisius sofose bus galima paskambinti prie gretimų staliukų sėdintiems ar į barą.

Nuo ryto iki vėlumos veiksiančiame „Ryšių kiemelyje 837“ sau artimą programą bus galima atrasti kasdien. Pirmadieniais muziejaus kieme skambės džiazas, antradieniai bus skirti kinui, trečiadieniais čia rinksis teatro mėgėjai. Ketvirtadienių vakarai – metas elektroninei muzikai, penktadieniais vyks gyvi aktualių Lietuvos grupių ir atlikėjų koncertai. Šeštadieniais – „garažo išpardavimų“ turgus bei lounge muzikos vakarai, sekmadieniais – lėlių teatras. Absoliuti dauguma koncertų, spektaklių ir kitų renginių bus nemokami, į savo renginius kvies ir Ryšių istorijos muziejus, kiemelyje svečiuosis svarbūs miesto įvykiai.

Nekantraujantys susipažinti su naujuoju Rotušės a. 20 kiemo „gyventoju“ laukiami jau nuo gegužės 10-osios, ketvirtadienio. Su atviro oro sezono pradžia kauniečius sveikins „Saulės kliošas“ ir „Artrace“. Durys atviros visiems atviriems žmonėms.

httpv://www.youtube.com/watch?v=d5LVoWyITHk

Septintasis „Vasaros terasos“  sezonas ketina būti ypač sėkmingas

Gegužės 11-oji – svarbi data visiems vilniečiams, pasiilgusiems antraisiais namais tapusių sostinės mokytojų namų  kiemelio sienų ir atviro dangaus. Penktadienio vakarą „Vasaros terasa“ oficialiai pradės jau septintąjį savo sezoną; iškart po atidarymo čia lauks jau pažįstami ir nauji renginiai, vardai, žmonės, garsai ir nuotykiai – viskas, ko reikia, kad skaičius „7“ šią vasarą išties atneštų sėkmę.

 Nuo minimalistinių pirmadienių  iki sekmadieninio turgaus

Kaip per šešerius  metus jau tapo įprasta, „Vasaros terasa“ iki pat rudens dirbs kasdien, o kiekvieną  vakarą kvies bendrauti ir pažindintis su muzika. Pirmadieninės nuotaikos tvarkyti į kiemelį grįžta sostinės senbuviai „Minimal Mondays“ ir komanda „min_for“ su draugais. Antradienius tradiciškai dalinsis švelnesnio ir gilesnio drum‘n‘bass skambesio puoselėtojai „Souled“ bei „Mažieji antradieniai“. Po du trečiadienius per mėnesį kalendoriuje užims nauja jaunojo Vilniaus talento Antano Antanėlio elektroninių kelionių serija „Bright Night Delights“ ir „Vasaros terasos“ šeimininko Rubeno rengiamos „Parallel Records Nights“.

Gyva muzika visu nuoširdumu ir pajėgumu kiemelyje skambės ketvirtadieniais. Šiuo adresu vasaroti grįžta praėjusiais metais neįtikėtino pasisekimo sulaukusi „Tuborg Liquid Soundtrack“ serija, kurios renginiuose kas dvi savaites gros Jurga Šeduikytė, Andrius Mamontovas, „The Ball & Chain“, „Antis“, „Happyendless“ ir kiti. Pakaitomis ketvirtadieniais akustinio skambesio grožį kvies atrasti vis populiarėjantis projektas „Vilnius Temperature“ – šioje serijoje jau suplanuoti „Colours of Bubbles“, „Fusedmarc“ ir kitų atlikėjų pasirodymai. Beje, „Vilnius Temperature On Stage“ lankytojų už įėjimą į koncertus bus prašoma sumokėti tiek, kiek jie manys esant verta.

Penktadieniai ir šeštadieniai „Vasaros terasoje“  šį sezoną bus globojami didžėjų. Savaitgaliams pradėti –  ramesni lounge vakarai, įsibėgėjus – „Partyzanų“ komandos ir kviestinių jos svečių fonotekų kasinėjimai „Atvironės“ bei vieno iš „Love In Slow Motion“ komandos narių St. Stereo šokiai.

Tingūs vasaros sekmadieniai be „Blusturgio“  nebūtų tikri sekmadieniai. Todėl ir šiemet Mokytojų namų  kiemelyje kiekvieną savaitę sveikinsis knygų, įrašų, rūbų, aksesuarų ir kitų istorijomis apipintų daiktų  pardavėjai.

Atidarymas – neapibrėžtai balkaniškai diskotekinis

Oficialiai šiltąjį sezoną „Vasaros terasoje“ penktadienį, gegužės 11-ąją, pasveikins net trys šiandien ypač aktualūs ir įdomūs „gyvi“ muzikiniai projektai. Tai – balkanišką nuotaiką su Vilniaus krašto kultūriniu palikimu derinantis „Banda Dzeta“ orkestras, šiaurietiškos melancholijos nėrinius kuriantys „Mmpsuf“ bei neapibrėžtai drąsią solinę programą pristatanti iš „Ministry of Echology“ ir kitų projektų pažįstama vokalistė Umiko. „Vasaros terasos“ draugus taip pat pasitiks sostinės diskotekų senbuviai Fast Edie („Disco Mafia“) ir Jonas Antanėlis.

Visi „Vasaros terasos“ organizuojami renginiai – nemokami. Į sezono programą nuo birželio bus įtraukti ir Vilniaus mokytojų namų pristatomi koncertai. „Vasaros terasos“ kavinė nuo gegužės 11-osios kasdien vartus atvers  vidurdienį, muzikinių vakarų pradžia – 20 val.

„Žiupsnelis muzikos tavo ausims!“ – tokiu šūkiu šį pavasarį įsisukti į muzikos verpetus kviečia 28-asis tarptautinis šiuolaikinės muzikos festivalis „Druskomanija“. Gegužės 16–20 d. jauna muzika, kupina eksperimentų ir ieškojimų, pasklis Vilniuje, Druskininkuose bei Liškiavoje.

Pasak „Druskomanijos“ direktorės Sigitos Ilgauskaitės, šis festivalis išsiskiria premjerų gausa ir yra neįsivaizduojamas be jaunatviško šėlsmo, improvizacijų ar intriguojančių netikėtumų. Gyvybe, veržlumu ir netikėtais muzikiniais sprendimais džiugins ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių atlikėjai. Festivalio dalyvių laukiama iš Danijos, Švedijos, UK ir net tolimosios Japonijos.

„Druskomanijos“ tiesiog neįmanoma įvilkti į kokias nors temas ar rėmus, šis festivalis per daug jaunatviškai kaprizingas ir laisvas“, – sako S. Ilgauskaitė.

Šiemet „Druskomanija“ ypatingą dėmesį skiria ir svarbioms Lietuvos bei pasaulio muzikos atstovų jubiliejinėms sukaktims: Šv. Kristoforo orkestro meno vadovo prof. Donato Katkaus 70-mečiui, kompozitorių Osvaldo Balakauso 75-mečiui, Broniaus Kutavičiaus 80-mečiui ir muzikos avangardisto Johno Cage’o gimimo 100-mečiui.

Festivalis prasidės Vilniuje, gegužės 16 d. 19 val. Nacionalinėje dailės galerijoje, kur koncerte „Kaktuso žydėjimas“ Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, diriguojamas jaunųjų dirigentų Manto Jauniškio ir Karolio Variakojo, atliks kelias Osvaldo Balakausko kompozicijas bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos bakalaurantų darbus. Gegužės 17 d. 19 val. M. K. Čiurlionio namuose svečiai iš Švedijos „Curious Chamber Players“, grojantys tiek įprastais instrumentais, tiek įvairiausiais garso objektais, atliks programą „nuo Kanzas Sičio iki Tokijo per Stokholmą“.

Artėjant savaitgaliui festivalis tradiciškai persikels į Druskininkus. Čia nuo vidudienio iki vėlyvo vakaro šiuolaikinės muzikos garsai skambės tokiose erdvėse kaip restoranas-muzikinis klubas „Druskininkų kolonada“, sanatorijos „Dainava“ salė, M. K. Čiurlionio muziejaus sodelis, viešbutis „Regina“, meno galerija „Sofa“, Druskininkų Švč. Mergelės Škaplierinės bažnyčia. Kaip ir kasmet, laivu plukdoma druskomanų delegacija sekmadienio popietę aplankys Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčią. Renginiuose klausytojus užplūs kamerinės muzikos subtilumas, garso performansai, instaliacijos, gyvojo meno pasirodymai, eksperimentinė elektronika, jausmingojo soul, ritmiško RnB bei karštligiško džiazo kompozicijos. „Festivalis pateiks plačiausią skonių paletę įvairios šiuolaikinės muzikos mėgėjams“,- programą pristato S. Ilgauskaitė.

„Druskomanija“ gegužės 16–17 dienomis vyks Vilniuje, gegužės 18–20 dienomis – Druskininkuose ir Liškiavoje. Visi renginiai nemokami.

www.druskomanija.lt

Viena didžiosios sunkiojo metalo ketveriukės grupių laikoma „Megadeth“ jau birželio pabaigoje sudrebins Vilniaus Teatro arenos sienas. Muzikantai su lyderiu Dave‘u Mustaine‘u priešaky į Lietuvą atsiveža kokybiškiausią, geriausias sunkiosios muzikos tradicijas išlaikiusią programą ir naujausio albumo TH1RT3EN dainas.

Kaip interviu Billboard.com sakė 50-metis D.Mustaine’as, velnio tuzinas albumo pavadinimui pasirinktas neatsitiktinai, nors jis šiuo metu yra prisiekęs krikščionis. „Skaičius trylika mus supa. Aišku, akivaizdžiausia reikšmė – tai mūsų tryliktasis albumas. Kiek menkesnė priežastis ta, kad esu gimęs rugsėjo 13-ąją dieną. Pradėjau groti gitara būdamas 13-os. Jėzus Kristus ir 12 apaštalų – tai trylika žmonių. Žiūrėdamas į vieno dolerio kupiūrą matau 13 žvaigždžių, 13 strėlių ir 13 lapų…“ – aiškino jis.

Jau tris dešimtmečius gyvuojantys „Megadeth“ per ilgus metus ne tik išleido trylika studijinių albumų, bet ir ryškiomis raidėmis įsirašė į visame pasaulyje pamėgtos muzikos istoriją. Devintajame dešimtmetyje išpopuliarėję „Megadeth“ tapo garbingais „Didžiojo thrash metal muzikos ketverto“, kuriam taip pat priklausė „Metallica“, „Slayer“ ir „Anthrax“, nariais, kurie tais laikais su galinga jėga populiarino tokio stiliaus muziką. Įdomu tai, kad pirmąsyk „Didysis sunkiojo metalo ketvertas“ vienoje scenoje pasirodė tik 2010-ųjų birželį Varšuvoje, Lenkijoje vykusio „Sonisphere“ muzikos festivalio metu, vėliau tą pačią vasarą keturios grupės pasirodė ir kituose Europos miestuose.

„Buvo nuostabu, šis nutikimas priminė man, ką buvau pamiršęs dėl mūsų praeities skirtumų. Kai buvome vaikai, augome tarsi broliai, nedvejodami būtume vienas kitam atidavę paskutinį kąsnį. Esu laimingas, kad mums vėl sekasi bičiuliautis ir, manau, tai į naudą ir mūsų gerbėjams. Dabar – puikus laikas“, – Billboard.com apie didžiojo ketverto koncertus sakė D.Mustaine‘as. Jis pradėjo muzikanto karjerą grupėje „Metallica“, tačiau dėl nepažabojamo būdo ir potraukio linksmybėms buvo iš kolektyvo pašalintas.

Kelias pažymėtas statulėlėmis ir įamžintas knygose

Charizmatiškojo D.Mundaine‘o vadovaujamas kolektyvas ne kartą keitėsi – jame iš viso pasirodė per 20 muzikantų, o lyderis liko vienintelis nepasikeitęs nuo pat grupės įkūrimo. „Megadeth“ pasižymi ir išskirtiniu skambesiu – gerbėjai mėgaujasi puikia muzikantų technika, tirštais, sudėtingais instrumentiniais fragmentais ir puikiai derančiomis solinėmis gitaros partijomis. Apie neįtikėtiną metalistų sėkmę byloja ir apdovanojimai – „Megadeth“ per savo karjerą surinko net 10 prestižinių „Grammy“ statulėlių.

Beje, šių metų kovą „Megadeth“ istorija gerbėjus pasiekė ir knygos formatu. Daugybės nuotraukų albumą „Megadeth: Another Time, A Different Place“ išleido „MTV Press“, o sukūrė Billas Hale‘as. „Ši knyga leidžia skaitytojams pasijusti stovint pirmosiose žiūrovų eilėse, stebint ankstyvąsias jaunos grupės stebėtino pakilimo dienas. „Megadeth“ tapo viena įtakingiausių sunkiosios muzikos grupių kartu su „Anthrax“, „Slayer“ ir „Metallica“ bei buvo tituluojama viena geriausių „thrash metal” grupių viso pasaulio scenose. Tai pirmoji „Megadeth“ nuotraukų knyga ir antroji, kurioje įamžintas grupės pakilimas į tokias karjeros aukštumas. Leidinyje gerbėjai išvys anksčiau niekuomet viešai nerodytus B.Hale‘o kadrus“, – knygos įžangoje rašė D.Mundaine‘as.

Gyvai išgirsti „Megadeth“ Lietuvos publika galės jau birželio 27-ąją Vilniaus Teatro arenoje. Bilietus galite įsigyti svetainėje www.ticketpro.lt bei „Bilietų pasaulio“ kasose. Į Lietuvą legendinę sunkiojo metalo grupę „Megadeth” atveža didžiausias koncertų organizatorius Baltijos šalyse BDG. Birželio 12 d. ši koncertų agentūra surengs skandalingojo Marilyn Mansono pasirodymą, liepos 28 d. – pirmąjį Lietuvoje rokerių „Red Hot Chili Peppers“ koncertą, liepos 31 d. – Stingo koncertą, o rugpjūčio 21 d. – stulbinantį Lady Gagos šou.

„Megadeth“ – „Public Enemy No. 1“ iš naujausio albumo „Thirteen“:
httpv://www.youtube.com/watch?v=fLN1OB3_wG8

„Megadeth“ – „Never Dead“ iš naujausio albumo „Thirteen“:
httpv://www.youtube.com/watch?v=m2Mb2vMTIjg