Spalio 8 d. Rusų dramos teatre ir 9 d. Kauno dramos teatre „Smeds Ensemble“ (Suomija) ir „Audronio Liugos produkcija“ pristatys videoinstaliacijos „Gyvasis vyšnių sodas“ premjerą. Instaliacijos autoriai – Ville Hyvönen (Suomija) ir Lennart Laberenz (Vokietija).

2009-2010 m. Vilniuje buvo įgyvendintas unikalus kūrybinis projektas „Vyšnių sodas“ pagal Antono Čechovo pjesę. Idėjos autorius ir režisierius – Kristianas Smedsas, vienas iš iškiliausių šiandieninių suomių teatro menininkų, dailininkė – Jūratė Paulėkaitė. „Vyšnių sode“ dalyvavo lietuvių teatro asmenybės Juozas Budraitis, Virginija Kelmelytė, Jonas Vaitkus, Vytautas Anužis, Gytis Padegimas, Aldona Bendoriūtė, Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Paulius Budraitis, Irina Lavrinovič, Benas Šarka.

„Vyšnių sodas“ nėra įprastas scenos meno kūrinys. Tai – tęstinis kūrybinis procesas, kuriame, pasitelkus įvairių meno formų – teatro, kino, muzikos ir performanso – sintezę ieškoma atsakymų į klausimus apie kūrybos prasmę, atminties vertę ir vertybių kaitą. Čechovo pjesė pasitelkiama kaip metafora, padedanti apmąstyti kultūros vietą laiko tėkmėje ir prisiminti jau Anapilin išėjusius mūsų kultūros „vyšnių sodo“ kūrėjus.

„Šiandien mes vėl susiduriame su klausimu – kur gali gimti meninė tiesa? Tokia tiesa, kuria galėtume pasidalint su kitais“, – klausė Kristianas Smedsas ir, subūręs skirtingų teatro menininkų bendruomenę, ieškojo šios tiesos toli nuo teatrinio gyvenimo šurmulio. Iš pradžių buvo tik apleistas sodas Vilniaus priemiestyje su senais vaismedžiais ir nedideliu vasarnamiu – nykstančio Vilniaus peizažo dalis. Ją sparčiai keičia naujas urbanistinis miesto veidas, kurio pėdsakai pastebimi ir priemiesčiuose. Tokių erdvių šiandien yra daugelyje Europos miestų. Tai – atminties erdvės, tampančios „vyšnių sodo“ priešistore. „Vyšnių sodo“ kūrybinę grupę sudaro labai įvairūs lietuvių teatrinės kultūros atstovai. Kai kuriuos buvusius bendražygius likimas išblaškė po pasaulį. O visus sujungė „Vyšnių sodo“ idėja. Iš tikrųjų jie ir yra tikrasis „vyšnių sodas“, kūrybinės bendruomenės utopija šiandieniame pasaulyje.

Po šįmet „Naujosios dramos akcijoje“ įvykusios premjeros kitąmet „Vyšnių sodas“ yra pakviestas į tarptautinius festivalius Seule ir Vienoje. Iš „Vyšnių sodo“ repeticijų sukurta videoinstaliacija „Gyvasis vyšnių sodas“ yra projekto dalis ir kartu jo tąsa, siekiant apmąstyti giluminius šiuolaikinio teatro pokyčius. Šįmet lapkričio mėn. instaliacija bus pristatyta Maskvoje rengiamame tarptautiniame festivalyje „Naujasis Europos teatras“.

Rusų dramos teatre „Gyvasis vyšnių sodas“ bus parodytas tarptautinio festivalio „Sirenos“ programoje (įėjimas laisvas). Idėją pristatyti instaliaciją Kauno dramos teatre padiktavo čia vykstanti rekonstrukcija ir teatro jubiliejus. Šiandien ne tik keičiasi pirmojo mūsų profesionalaus dramos teatro pastatas, bet taip pat jame pradeda dirbti nauja režisierių, aktorių karta. 70-metį švenčiantis teatras mena savo „vyšnių sodo“ praeitį ir kuria ateities viziją. Kokia ji bus – dar negalime pasakyti, taip pat ir Čechovo „Vyšnių sodo“ personažai nežino, koks likimas laukia jų, kai sodo nebeliks. „Gyvojo vyšnių sodo“ su jame dalyvaujančiais garsiais lietuvių teatro menininkais, kūrusiais taip pat ir Kauno dramos teatro istoriją, pristatymas yra kaip simboliškas atsisveikinimas su teatro praeitimi ir siekis ištiesti ranką ateičiai. Jų lūkesčius įkūnys vakarą užbaigsiantis Gedimino Gelgoto ir jo vadovaujamo Naujų idėjų kamerinio orkestro (NICO) pasirodymas.

ALP inf.

Šių metų spalio 1–8 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyks šeštasis Nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė”, siekiantis sudominti teatro profesionalus bei žiūrovus klasikine ir šiuolaikine lietuvių dramaturgija. Šiųmetinėje festivalio programoje – dešimt nacionalinės dramaturgijos pastatymų, kuriuos pristato Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Alytaus dramos teatrai.

Nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė“ – ilgalaikis, tęstinis Lietuvos nacionalinio dramos teatro projektas, kurio tikslas – skatinti naujų lietuviškų kūrinių teatrui atsiradimą, stiprinti Lietuvos teatro ryšius su mūsų kultūros paveldu ir aktualiais mūsų šalies visuomeniniais procesais.

Antrąjį šimtmetį skaičiuojanti lietuvių dramaturgija, prasidėjusi A. Keturakio (Antano ir Juozo Vilkutaičių) komedija „Amerika pirtyje“, pastatyta 1899 metais, dabartinėje kultūros situacijoje turi konkuruoti su stiprias tradicijas turinčia klasikine pasaulio dramaturgija bei pastebimai suaktyvėjusia šiuolaikine Europos drama, todėl „Versmė“ siekia ne tik atgaivinti susidomėjimą lietuvių dramaturgijos klasika – Balio Sruogos, Kazio Binkio ir kitų XX a. rašytojų bei dramaturgų veikalais, suteikti progą dabarties režisieriams naujai juos įvertinti.

Ne mažiau svarbu sudaryti sąlygas kurti šiuolaikiniams vyresniosios ir viduriniosios kartos dramaturgams, įkvėpti naująją teatrinės literatūros kūrėjų kartą. Svarbiausias šių sąlygų aspektas – galimybė dramaturgines idėjas įgyvendinti scenoje, kontaktas su režisieriais ir aktoriais, suteikiantis žinių apie teatro meno specifiką.

Festivalį „Versmė“ sudaro du etapai: šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos skaitymai ir po metų vykstantis festivalis, kuriame pristatomi ir skaitymuose išsiskyrę teatriniai projektai, ir kiti pagal nacionalinę dramaturgiją sukurti sceniniai veikalai. Festivalio metu sudaromos galimybės sostinės publikai savo kūrybą pristatyti kitų Lietuvos miestų teatrams (jiems suteikiama galimybė vaidinti Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenose), taip pat į festivalio programą įtraukiami kitų sostinės teatrų repertuaro nacionaliniai veikalai (jie vaidinami tų teatrų scenose).

Festivalio logotipą ir atminimo prizus sukūrė Nacionalinės premijos laureatas skulptorius Stanislovas Kuzma, logotipo pagrindu tapo stilizuotas jo kūrinio „Versmė“, puošiančio Lietuvos nacionalinio teatro fojė, vaizdas, simbolizuojantis gyvosios lietuvių teatro tradicijos šaltinį.

Spalio 4 d., pirmadienį, 18 val. Lietuvos rusų dramos teatre įvyks poezijos ir muzikos vakaras „Laikas – mano viešpats“, skirtas Marinos Cvetajevos kūrybai.

Šiame vakare aktorė ir skaitovė Dalia Jankauskaitė deklamuos daugeliui žinomas ir mėgstamas poetės M. Cvetajevos eiles, kurias lydės pianistės, tarptautinių konkursų laureatės, profesorės Birutės Vainiūnaitės atliekami Mozarto, Chopino, Debussy, Couperino, Vainiūno kūriniai.

Dalia Jankauskaitė – 2008 metų “Poezijos pavasario“ laureatė-skaitovė, pirmoji apdovanota Laimono Noreikos vardine juosta, yra parengusi daugiau nei 30 poezijos programų.

Pasak poezijos tyrinėtojų, M. Cvetajevos lyrika – intymus Poeto pasaulio apreiškimas, kuriame kosmogonijos dėsniai paversti menine forma, visa apimančia lyrinę stichiją. Tai „slaptas karštis“, perteiktas per žodį. Meilės, vienatvės, gyvenimo ir mirties temos Cvetajevos poezijoje skamba kaip išpažintis moters poetės, nepabijojusios supriešinti save su bedvasiu laikmečiu.

Spalio 12 ir 13 dienomis Teatras Meno Fortas kviečia į atnaujintą Jurgos Šeduikytės improvizacijų spektaklį „Keturi”. Šių metų „Kultūros naktį” gimęs spektaklis tąkart buvo parodytas tris kartus, bet „Meno forto“ salė negalėjo sutalpinti visų norėjusių jį pamatyti.

„Keturi“ – tai įvairių muzikinių stilių, teatrinės kalbos ir kitų meno formų sintezė. Daina virsta kalba, kalba išprovokuoja judesį, judesys išauga į vizualius scenos virsmus. Spektaklis alsuoja gaivališkumu ir kaskart būna vis kitoks – jį kuria aktorių ir muzikantų nuotaika, skirtingi pasaulio suvokimai ir išraiškos formos. Puikių muzikantų grupė padeda, o kartais konfrontuoja su labai gležna teatrine kalba, judesio fragmentais.

Improvizaciją kurs: Vytis Vainilaitis (būgnai), Vytis Nivinskas (konrabosas), Mindaugas Balčiūnas (klavišiniai), Liudas Mockūnas (saksofonas), Paulius Markevičius (judesys), Jurga Šeduikytė (vokalas, judesys).

Kovo mėnesį išleidęs pirmosios „Mistro” dalies premjerą, šiuo metu režisierius Rimas Tuminas intensyviai repetuoja antrąją dalį. Repeticijose dalyvauja ir dramaturgas Marius Ivaškevičius. Dviejų dalių spektaklio premjera Vilniaus mažajame teatre įvyks rugsėjo 29 ir 30 dienomis.

Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras”, kaip ir „Madagaskaras”, siūlo netradiciškai pažvelgti į garsias istorines asmenybes, nešabloniškai pasvarstyti apie lietuvių tautos identitetą. „Mistro” centre – Adomo Mickevičiaus biografija ir likimas, o kartu – „tikro” herojaus, kurio galbūt nesąmoningai ilgimės šiandien, paieškos. Pjesėje iškyla „egzotiškosios” Lietuvos vaizdas – šalies, kurioje „viskas dar painu, neišsikristalizavę: Rusija, jos viduje – Lenkija, Lenkijos viduje – Lietuva, o šios viduje – sprogimo laukiantys indai”; šalies, kurioje žmonės, keldami taurelę, linki vieni kitiems „prisikelti literatūroje” ir kuriems „visos žemės vienodai svetimos”.

Apie pjesę, kurioje veikia realios istorinės asmenybės, Ivaškevičius sako: „Iki šiol vengdavau nuorodos: „paremta tikrais įvykiais”. Man ji atrodydavo nebūtina. Bet šis pasakojimas toks neįtikėtinas, kad tenka įspėti žiūrovą: taip buvo. Kai kurių detalių ir įvykių netgi teko atsisakyti, nes jie buvo per daug fantastiški. Kartais taip atsitinka – realybė pranoksta fantaziją. Tuomet jau autorių nuorodos bejėgės ką nors pakeisti”.

Rimo Tumino spektaklis primena didingą misteriją ir kartu requiem nuostabiai ir kartu šiurpiai romantizmo epochai, kai žmogaus dvasiai buvo priskiriama magiškų galių ir tikima, jog jos gali pakeisti pasaulį. Iš pirmo žvilgsnio romantinė pasaulėjauta labai tolima šiandienai – nešiuolaikiška savo iškilmingumu, jausmų intensyvumu ir idėjų grandioziškumu, tačiau Tuminas, vadinantis save neišsipildžiusiu romantiku, randa įtikinamų sąsajų su šia diena.

Mistras, kurį Mažojo teatro spektaklyje vaidina Ramūnas Cicėnas, – tai Lietuvos dvarininkas Andrzejus Towiańskis, skelbęsis pranašu, viešpaties vietininku žemėje ir Paryžiuje įkūręs sektą „Dievo reikalas”. Jis savo mistinėmis idėjomis visiškai pavergia nebe jauną ir gyvenimo prasmės bei kūrybos atnaujinimo šaltinių ieškantį Adomą Mickevičių (Jokūbas Bareikis). Šis nepaprastai daug kultūrinių asociacijų pateikiantis duetas verčia mąstyti apie mokytojo ir mokinio, gundytojo ir trokštančiojo, kūrėjo ir kūrinio santykius. Tumino spektaklyje Mickevičius iškyla kaip faustiška asmenybė, metanti iššūkį Dievui, o Mistras įkūnija amžiną ir daugybę pavidalų turintį piktąjį genijų. Kartu Rimo Tumino „Mistras” – tikra pojūčių puota. Jis kupinas užburiančių vaizdų, stebinantis netikėtais žanriniais viražais ir apglėbiantis tiršta teatrine atmosfera.

„Visada ieškau medžiagos, leidžiančios rastis teatrui. Ne temos, ne idėjų, o platesne prasme. Medžiagos, kuri išlaisvintų, leistų rastis naujai teatro kalbai. Ir viena žinau – nereikia stengtis tų istorinių asmenybių atsargiai pajudinti ar nuvalyti istorijos dulkes. Mes juk ne archeologai ir ne muziejininkai. Reikia nebijoti grubiai nukratyti nuo tų žmonių užmaršties žemes. Spektaklis yra apie kelionę namo, kelionę į gimtinę. Tai amžina, besikartojanti tema. Namų, tėvynės, laisvės, grožio ilgesys. Kuo arčiau kelionės pabaiga, tuo ilgesys didesnis. Ir kuo aiškiau suvoki, kad daug kas bus pasikeitę, tuo brangiau, reikšmingiau visa tai atrodo – gimtosios žemės grumstas, kvapas, garsas”, – sako režisierius.

Spektaklyje taip pat vadina Gintarė Latvėnaitė (Celina Mickiewiczowa, Adamo žmona), Valda Bičkutė (Xavera Deybel, Mickevičių guvernantė), Audrius Bružas (Honoré de Balzacas), Gabrielė Tuminaitė (George Sand), Mantas Vaitiekūnas (Frédéricas Chopinas), Leonardas Pobedonoscevas (Pierre´as Leroux), Ineta Stasiulytė (Margaret Fuller), taip pat Balys Latėnas ir Vytautas Rumšas Jaun.. Įspūdingą spektaklio scenografiją sukūrė Adomas Jacovskis, kostiumus – Juozas Statkevičius, muziką – Faustas Latėnas.

Spalio 7 dieną „Mistras” atidarys tarptautinį teatro festivalį „Sirenos” ir sykiu bus pristatytas nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė”, o spalio 12 dieną uždarys Panevėžyje vyksiantį tarptautinį Baltijos valstybių teatrų festivalį.