Visi įrašai, kuriuos paskelbė Justinas Žilinskas

JEFF LYNNE’S ELO – Alone in the Universe [2015], arba 40+ muzika: vienišas elektrikas visatoje

“Elektrikai” – taip meiliai “Electric Light Orchestra” arba “ELO” vadino lietuviai. Savu laiku jie buvo viena populiariausių grupių, sėkmingai išbandžiusi viską – nuo eksperimentinio roko, koncepcinių albumų iki disko ir pop. Įdomiausia klausinėti žmonių, kokie “Elektrikai” jums patinka – Lietuvoje daugelis sako, kad, na, ta “Soserious” arba “Calling America”, dar kas nors prisimena ir “Don’t Bring Me Down” ar “Rock’n’Roll is King”.

Man gi “Elektrikai” – ypatingi. Gal 10-oje, gal 11-oje klasėje atėjo nauja muzikos mokytoja – ji buvo tik ką baigusi konservatoriją (dabar – Muzikos akademija) ir visai nenorėjo vesti pamokų pagal “vadovėlius”. Ji leido mums neštis klausytis savo muziką, ji leido pasakoti apie savo mėgstamą muziką. Nepasakyčiau, kad tada “Elektrikai” man labai patiko, bet buvo taip nutikę, kad tuo metu veikė “M1 įrašų studija”, kuri įrašinėjo ne atlikėjus, o kasetes (t.y. perrašinėjo iš kompaktinių diskų arba juostų) – kitaip tariant, dalinosi muzikos šviesa su tautiečiais (kas, žinoma, dabar nelegalu, bet tada buvo visiškai padoru). Aš gi su “ELO” buvau pažįstamas tik iš dviejų jų 1981 m. albumo “Time” – popsinio, bet labai gražaus jų albumo – dainų. Įrašų studijos kataloge pamatęs “The Best of Electric Light Orchestra” nusprendžiau, kad čia visos dainos bus tokios, ir įsirašiau visas 90 minučių į juodą BASF Cr kasetę. Toliau skaityti JEFF LYNNE’S ELO – Alone in the Universe [2015], arba 40+ muzika: vienišas elektrikas visatoje

Skylė Vilko vartuose: rimti, susikaupę ir truputį jausmingi (Aistė Smilgevičiūtė ir SKYLĖ “Vilko vartai”) [VIA ARTIS, 2015]

Įspėjimas: nesitikėkite šioje apžvalgoje pono Objektyvumo, kai grupės kelią seki nuo pat pirmos skylės, norom nenorom pats truputį įplyšti. Visgi, kaip sakė Aristotelis, Skylė skyle, bet Plutonas – irgi beveik planeta. Taigi…

Net nežinau, ar kam nors dar bereikia pristatinėti “Skylę”, ir kokioje skylėje turėtų lindėti žmogus, kad nieko apie ją nežinotų. Juk po “Brolių”, didingo sumanymo, paminklo Lietuvos laisvės kovų broliams, už kurį pagrindiniai skylėnai – Rokas Radzevičius ir Aistė Smilgevičiūtė (Radzevičienė) gavo net valstybinį apdovanojimą, tai – tiesiog neįmanoma. Bet apie “Brolius” jau rašyta daug*, tad neverta kartotis.

Prabėgo penkeri metai – per tą laiką grupė ne tik daug koncertavo. “Vilko vartuose” – net 15(17) dainų, Toliau skaityti Skylė Vilko vartuose: rimti, susikaupę ir truputį jausmingi (Aistė Smilgevičiūtė ir SKYLĖ “Vilko vartai”) [VIA ARTIS, 2015]

IEVA NARKUTĖ „Švelnesnis žvėris“

9837ea5c0068d5d20e81c47673c3e753_xbig

Ieva Narkutė (ne Norkutė, kiek galima kartoti!) ėmė ir link Kalėdų išleido antrą albumą, pridalino interviu apie apdaužytą širdį ir ją klijuojančias dainas, mezgimus ir miegą po 12 valandų, ir baigia pristatymo koncertų ciklą. Prisiminus, kad pirmas albumas “Vienas” pasirodė ne taip seniai – atlikėja tempą pavaro. Pavadinimas – paslaptingai goslus (“Švelnesnis žvėris”, mmhrrr!), 5000 pilkų atspalvių dizainas daug mielesnis nei TrueType standart “Vieno” šriftas. (Vis dėlto, tipografija – tai vienas iš malonumų, kurių nepatirsi su elektroninėmis versijos (o jos ir nėra, ir neieškokite,)). Tad, žinoma, baisiai rūpi, kas viduje. Toliau skaityti IEVA NARKUTĖ „Švelnesnis žvėris“

[kaip man atrodė:] SKYLĖ „Miraklis“ (dainos iš muzikinių spektaklių) @ Tamsta; 2013-11-07

Kiekvieną kartą garsiai ištaręs ir apmąstęs pavadinimą “Skylė” susiraukiu – neskamba. Ir šiaip – kas gero gali būti skylėje? Ką vadiname “skylėmis” gal net nepradėsiu vardinti. Todėl tas kognityvinis disonansas tarp pavadinimo ir to, ką daro “Skylė”, yra nuolatinis. Jeigu būčiau grupės vadas, tikrai keisčiau pavadinimą. Ne, tikrai ne į “Skylutė” (nors jų dainų knygelę “Karalaitė Garbanėlė” ir parėmė supermama.lt), bet gal į “Zylė”, pavyzdžiui – skambesys juk panašus? Ar grupė nuo to prarastų gerbėjų? Nemanau. “Skylė” skambėjo gerai kažkokiam bard-pank-folk kolektyvui, dabar gi galima būtų ką nors solidesnio, ar ne? Na, bent jau “Gili tuštuma” ar “Tarpeklis”. Ir tam yra priežasčių.

Paklausęs ir pažiūrėjęs jų paskutinį koncertą – programą “Miraklis”, vėl ir vėl įsitikinau – Lietuvoje mažai turime panašaus, kas šitaip užsimojusiai, šitaip nuosekliai ir godžiai dirbtų su pasirodymais ir muzika. Taip, aš neseku elektroninės scenos, tad galbūt ir daug ko nežinau, bet “Skylės” žingsniai beveik visada pritrenkia. Ir dar – kiekvieną kartą, kai nueinu į “Skylės” koncertą, netikėtai sau pasakau – “bet jie dar niekada taip gerai neskambėjo”! Ir tik apsvarstęs šią mintį suprantu jos neįtikėtinumą – juk natūralu, kad būna ir kad turi būti geresnių, blogesnių pasirodymų. Bet tas nuolatinis gebėjimas lipti į kalną man lieka paslaptimi. Visada geras garsas (net jeigu tai – Radviliškio kultūros rūmai), visada priderinta šviesa, visada kokybiškas atlikimas. Be to, man nepaprastai patinka su “Broliais” atėjęs skambesys: ypatingai tvirtas, pamatinis bosinės gitaros ir būgnų pagrindas (Gediminas / Salvijus), ant kurio improvizacijas ir talentus gali dėti kiti nariai. Tada iškyla jau ne bakūžė, ne trobelė, ne žeminė ir net ne namas – iškyla pilys ir rūmai.

Vakar “Tamstoje” taip ir nutiko. Šis koncertas buvo skirtas atminti režisierei, aplinkos teatro “Miraklis” įkūrėjai Vegai Vaičiūnaitei, tad pirmoje dalyje skambėjo dainos iš “Miraklio” spektaklių. Muziką jiems kūrė Rokas Radzevičius, atlikdavo per spektaklius ją gyvai su “Skyle”. Dainos ne tik skambėjo – dainos regėjosi per kaukes, scenografiją, šešėlių ir šviesos šokį. Ir net “Tamsta”, kuri vargu ar tinkama erdvė tokiam užmojui, negalėjo sugadinti įspūdžio, kai Kęstučio fleita švilpia nelyg vėjas apgriuvusio namo griuvėsiuose. Ją lydi pamėkliškas Aistės balsas, netikėtai perkūniškas – Roko, atsargios Jono soluotės, peraugančios į beveik heavy metal rifus, aidinčios Gedimino kanklės, gūdūs Manto vargonai… Lierisi… Si tra forižer – kartoju šiandien visą dieną, nors nežinau, ar teisingai užrašau tą vėlių kalbą, kuri vis nuskamba viename ar kitame kūrinyje. Nors laikiau save geru “Skylės” kūrybos žinovu, vakar supratau, kad spektaklių dainos – spraga. Ir, pasirodo, būta dar ir latviško spektaklio! Stebint šį dvasių šėlsmą – išdaviška mintis: čia juk mūsų “Pink Floyd”! Duokit jiems “Siemensą” ar “Žalgirį”, ką jie tokioje erdvėje sugebėtų, baisu net tikėtis. Tik štai ar tokiam užmojui atsirastų pasirengusių žiūrovų?

Kaip jau supratote, pirmoji koncerto dalis man taip patiko, kad net nepaleidau “iš stiklinės” į netoliese sėdinčią ir plepančią kompaniją. O ir jie užtilo, kai ant audeklo užvirė makabriškas kaukių šešėlių dūksmas. Tikiuosi, kad nei vienas neužspringo (bent jau trankymo per nugarą negirdėjau), bet gal bent apsilaistė ir susimąstė, kad “Skylės” pasirodymas ir valgymas, barškinimas indais, pliurpimas – nesuderinama.

Pirmoji dalis nutrūko beveik netikėtai. O aš buvau pasiruošęs ja mėgautis ir mėgautis, kodėl taip trumpai?! Bet, pasirodo, prabėgo net valanda. Nepastebimai.

Antroji dalis – naujų dainų parodymas. Nauji kūriniai, panašu, toliau rita “Povandeninių kronikų” bangą – daug panašumo ir melodikoje, ir temose, bet, kaip jau ir sakiau, skambesys dar geresnis, dar tvirtesnis. Labiausiai patinkančios neišsirinkau, bet nujaučiu, kurios pavyks: neabejotina sėkme taps “Švelnumas” (o, kad Rimvydas Stankevičius mažiau žurnalistautų, o imtų rašyti dainų tekstus visiems Lietuvos atlikėjams), gera ir toji žemaitiška, ir kur apie vilką, ir dar per kažkurią mušiau kaip pašėlęs ritmą – bet užsirašiau tik “apie vaikus”, tad nežinia, toji ar ne. Naujo albumo bus verta laukti, nors vargu ar jis pasirodys greitai.

Pabaigą užklostė tobula aistrokinė baladė – “Baltas brolis” ir klasikinė “Lukiškių pieva”, o bisas… Per bisą sėdėjau niūrus kaip šis lapkričio dangus: ne, ne, ne, nepatinka man “Jūratės ir Kąstyčio meilės duetas”. Ne-pa-tin-ka. Ir visiškai dzin, kad klausytojai dainuoja iš paskos. Nes iš ten pat yra “Atsisveikinimas”, yra iki pirštų pagalvėlių jutimo goslus “Sugrįžimas”… Bet ne, duoklė publikai – kaip be jos… Cha, bet per bisą mano garbinamieji netgi suklydo, tad – taip jiems ir reikia. Žinos kaip popsuoti.

Tauzijau apie pavadinimo keitimą, ar ne? Persigalvojau – prisiminiau Leonardo Coheno “Anthem” žodžius: “There is a crack, a crack in everything – that’s how the light gets in” (“Visur kažkas įtrūkę – taip prasiskverbia šviesa”). Tebūnie toji “Skylė”. Kad tik šviesa pro ją skverbtųsi. Sako, Kaune šią programą rodys “Romuvoje”, ne klube. Ir dar girdėjau, kad “skylėnai” svarsto pirmąją dalį toliau plėtoti, dar labiau “spektaklinti”. Sėkmės jiems ir Dievo(-ų) pagalbos.

httpv://www.youtube.com/watch?v=0AwN4PCdTy4

P.S. Privalau prisipažinti – į šį koncertą buvau pakviestas. Pirmą kartą gyvenime už tai, kad kartais rašau apie man patinkančią muziką. Tad už šį tekstą man sumokėta: vakardienos emocijomis ir šiandienos nuotaika. Si tra forižer.

Dalyviai:
Aistė Smilgevičiūtė – vokalas
Rokas Radzevičius – vokalas, gitara
Mantvydas Kodis – akordeonas, klavišiniai
Kęstutis Drazdauskas – fleita, vokalas
Jonas Krivickas – elektrinė gitara, vokalas
Gediminas Žilys – bosinė gitara, kanklės
Salvijus Žeimys – mušamieji
Valdas Karpuška – garso režisierius
Marius Selevičius – šviesų dailininkas

IEVA NARKUTĖ – Vienas [2013]

Man visada pikta, kai įvairūs pristatinėtojai prie Ievos Narkutės prirašo: „anksčiau tik siauram dainuojamosios poezijos mėgėjų ratui žinoma…“ Mielieji, šis ratas – anaiptol ne siauras. Paskaičiuokite, kiek per visą Lietuvą vyksta dainuojamosios poezijos festivalių (šiemet prisidėjo dar ir Šiauliai, jeigu net ne pernai tai įvyko!), o bilietų kainos į „Tai – aš“ koncertus kartais verčia ir ašarą iš skurdo nubraukti (ir turbūt atvilioja į Šv. Kotrynos bažnyčią ne šio žanro gerbėjus, o tuos, kurie nori save parodyti ir į kitus pavėpsoti). Bet matyt „siauro rato“ rašytojai greičiausiai galvoje turi dvi medijas: tėvė ir radiją. Taip, iki šiol ten Ievos dainos skambėdavo tik per „autorinės dainos“ rubriką LRT, na, ir gal kartą girdėjau per „Opus 3“ būtent „Raudonus vakarus“. Žinoma, ne kam kitam, o būtent šiai puikiai, šiurpių įvaizdžių kupinai dainai ir vidutinio puikumo ryškiaspalviam filmui „Tadas Blinda: pradžia“, turime lenktis, kad Ieva padėjo į šalį psichologės diplomą ir tapo profesionalia atlikėja. „Raudonus vakarus“ atradusi tauta staiga pastebėjo, kad yra tokia Ieva. Narkutė, beje, ne Norkutė. NArkutė. Toliau skaityti IEVA NARKUTĖ – Vienas [2013]

[kino teatre:] Dangusgriūva!.. arba Iano Flemingo Džeimsas Bondas 007 filme “SKYFALL”


Nesuprantu, nesuprantu mūsų kino platintojų, kai imasi pervardinti filmus. Nežinau, kas tai daro ir kodėl, bet bent jau su Bondianos filmų pavadinimais antrą kartą prašauna pro šalį. Oficialiai lietuviškai kinuose šis filmas vadinasi “007 operacija Skyfall”. Nors matę filmą puikiai žino, kad Skyfall (tariasi „Skaifol“) – tai visai ne operacijos pavadinimas. Tačiau dėl visa ko užmečiau akį į internetus – gal ten rasiu atsakymą? Ir ką jūs manote? Ogi Rusijoje filmas vadinasi “007 koordinatės: Skyfall”. Tad iš motinos Rusijos glėbio įkvėpimo semiasi ne tik Darbo partijos balsų pirkliai, bet ir kino platintojai! Tik rusų pavadinimas gerokai logiškesnis siejant su filmo siužetu, o dėl mūsiškių… Gėda ir tiek. Prašauta pro šalį, kaip ir su „Pasveikink mirtį kitą dieną“, kaip ir verčiant „komandorą“ kaip „pareigūną“… Toliau skaityti [kino teatre:] Dangusgriūva!.. arba Iano Flemingo Džeimsas Bondas 007 filme “SKYFALL”

[nostalgija:] QUEEN – Queen II [Parlophone; 1974]

Vis pagalvodavau, apie ką iš senųjų albumų norėčiau pasidalinti įspūdžiais, ir vis atsakydavau – ogi jau viskas už mane parašyta. Ir štai, net nežinia kodėl,  staiga atsiminiau vieną albumą, apie kurį rašoma mažai. Nes jis – senas. Nes jis – mažai žinomas, nors ir įrašytas supergrupės.

Kalbu apie Queen darbą „Queen II“, arba antrąjį jų studijinį albumą, kuris, nors ir nežymus, bet žymus (atsiprašau už kalambūrą) dėl kelių dalykų. Pirma, jo viršelyje esanti „Queen“ nuotrauka tapo vienu iš grupės simbolių, o vėliau – ir pirmojo videoklipo pasaulyje, nufilmuoto singlui „Bohemian Rhapsody“, esminiu akcentu. Antra, būtent jame „queeniškai“ suskambo savadarbė Brian May‘aus gitara „Red special“.  Jis surado „savo garsą“, kurio nebepaleido, ir tai, ką kartais vadina „Queenų“ simfonijomis, kuomet muzikinė partija suformuojama įrašant ir suvedant keletą gitaros partijų (beje, ja ir atidaromas albumas – trumputė „Procession“). Trečia, turbūt daugiau niekada „Queen“ nebuvo tokie „patys sau“, o ne publikos numylėtiniai, tokie ieškantys.
Toliau skaityti [nostalgija:] QUEEN – Queen II [Parlophone; 1974]

AISTĖ SMILGEVIČIŪTĖ ir SKYLĖ „Broliai“ [VIA ARTIS; 2010]

Tokie darbai, kaip „Broliai“ tik dar kartą įrodo, kad krizė – ji pirmiausia „musyse“. Ir dar – kad istorija – ne tik valstybės, bet pirmiausia – mūsų visų reikalas. Tai mes suteikiame istorijai gyvybės, tai mes ją priimame arba atmetame. Ir nors prie albumo aptarimo nesinori apie tai kalbėti, bet, panašu, privalu.

Tai, ką padarė Aistė Smilgevičiūtė, Rokas Radzevičius, Mantvydas Kodis ir visi kiti „Skylės“ dalyviai, yra didelis antausis valstybei. Arba – valstybinei atminties politikai. Taip, valstybinis „Genocido ir rezistencijos tyrimo centras“ bei jo darbuotojai vienu ar kitu pavidalu šmėkščioja albumo metrikoje, bet, kiek suprantu, sumanymas pavyko daugiausia dėl neįtikėtino „skylėnų“ entuziazmo. 18 dainų! Ištisa istorija. Tad galbūt kaip tik valstybei reiktų padėkoti, kad ji nesikišo į procesą? Nes štai pažiūriu į vakar atidengtą 1949 m. vasario 16 d. partizanų Nepriklausomybės deklaracijos memorialą su gražiu paminklu, bet ta netikra trobele, atrodančia it pirtis iš nacionalinio parko, ir kažkaip gaižu (bent jau rąstus galėjo pasendinti…)

O štai „Skylės“ darbo rezultatas – nepaprastai įdomus. Lietuvos partizanų karo kaip reiškinio tyrinėtojas ir šlovintojas Bernardas Gailius yra rašęs (perpasakoju iš atminties), kad vienas iš svarbių dalykų, formavęs mūsų supratimą apie šią kovą, buvo tai, kad nesužalotoje tautos sąmonėje, kiekvienas pasipriešinimas praeina tarsi du etapus: pirmasis yra heroizavimas, o antrasis – nešališkas tyrimas ir balto bei juodo paieškos ir pagrindimas. Lietuva visuotinio heroizavimo galimybės neturėjo – sovietinė propaganda padarė viską (ir ypač jau įveikusi pasipriešinimą), kad šis karas būtų tik juodas. Kad jis netaptų tautos savastimi, kad jis nebūtų suprastas kaip neišvengiamas, net ir su blogybėmis. Todėl tai, kas pasipriešinime buvo blogo, tapo esme, o tai, kas gero – tik slaptomis disidentų žiniomis. Pavėluotą virsmą bandyta įgyvendinti atkūrus Nepriklausomybę, tačiau, matyt, jau buvo per vėlu ir visa tai daroma per daug valdiškai blogąja prasme – neįdomiai, nerangiai, be širdies. Užuot nešus teigiamą žinią, ji neretai buvo keičiama sakymu „o dabar tai jau visiems tiems blogiečiams parodysim, kokia buvo tiesa!“ Tad antrasis suvokimo etapas prasidėjo reiškinį jau pastačius aukštyn kojomis, ir jo atradimai buvo bejėgiai ką nors pakeisti. Todėl mes iki šiol kalbėdami apie partizanų karą retai turime pusiausvyrą – dažniausiai arba vienas, arba kitas kraštutinumas. Kur čia įsiterpia „Broliai“? Atrodytų – tokio klausimo net negali kilti, žinoma, pašlovinimas, žinoma, heroika („Žengia broliai aitvarai, nugalėję mirtį“ – „Broliai aitvarai“). Toliau skaityti AISTĖ SMILGEVIČIŪTĖ ir SKYLĖ „Broliai“ [VIA ARTIS; 2010]