Šviežiai pasirodžiusi Haruki Murakami apsakymų rinktinė „Vyrai be moterų” pirmiausia patraukė dėmesį pavadinimu. Kas skaitė daugiau negu vieną šio rašytojo knygą, žino, kad Murakami knygose herojai vyrai dažniausiai būna vieniši, ir temoms apie vyrų santykius su moterimis skiria ne per daugiausiai dėmesio, bent jau mažiau, nei maistui ar muzikai (čia juokauju). Ir štai šįkart apsakymai – išskirtinai apie moterų paliktus vyrus.
Viename angliškame Murakami fanų puslapyje skaičiau, jog japoniškai šios rinktinės pavadinimo tikroji pažodinė prasmė yra „Vyrai, palikti moterų”, o lietuviškas ir angliškas vertimai kiek iškreipia tikrąją pavadinimo reikšmę, nors labai nesuklaidina.
Visi šeši „Vyrai be moterų” apsakymai buvo anksčiau publikuoti įvairiuose žurnaluose ar internete, o pats Murakami neslepia, kad šios rinktinės pavadinimą ir koncepciją inspiravo XX a. pradžioje išleista Ernesto Hemingvėjaus apsakymų rinktinė panašiu pavadinimu (angl. „Men Without Women”). Kaip ir visos Murakami knygos, apsakymai parašyti pirmuoju asmeniu, iš vyrų perspektyvos.
Gija siejanti visus apsakymus, yra ta, kad Murakami pagaliau padeda savo herojams ieškoti atsakymų į klausimus: kodėl moterys juos apgaudinėja su kitais vyrais? kodėl galų gale juos palieka? Knygoje apstu pačių vyrų samprotavimų apie tai, ką reiškia būti „vyrais be moters”, tokiu pavadinimu yra pavadintas ir paskutinis rinkinio apsakymas.
„Jums tapus vienu iš vyrų be moterų, į jūsų kūną giliai įsismelkia vienatavės spalva. Tarsi ant šviesaus kilimo išlieta vyno dėmė. Išnaikinti tą dėmę turbūt yra sunkus darbas, kokias geras namų ūkio žinias betaikytumėte. Laiku bėgant spalva gali šiek tiek pablukti, tačiau pati dėmė tikriausiai jums vis gniaužia kvapą ir lieka ten įsisimelkusi visiems laikams. Ji turi savo kompetenciją, tad kartais, kaip dėmė, netgi turi teisę daryti viešus pareiškimus. Jums belieka tik gyventi žvelgiant į lėtą jos spalvos nykimą ir į jos daugiaprasmius kontūrus.”
Iki šiol nebuvau skaičiusi Murakami apsakymų – tik romanus, tačiau ir rašydamas trumpesnes istorijas autorius nuo savo įprasto stiliaus ir temų toli nepabėga: aprašinėja šimtus kasdienybės ritualų, sapnus, vaizdinius, muzikos, maisto temas. Tik šįkart, man pasirodė, kad jis pagaliau bando užgriebti ir šiek tiek gilesnių filosofinių, psichologinių niuansų, bando kapstytis ne tik po savo herojų vyrų jausmus, bet ir perprasti juos pažeminusių moterų psichologiją, nors turiu pripažinti, kad sekasi tai daryti gan sunkiai. Aišku, radau ir labai įdomių pastebėjimų, pavyzdžiui:
„Moterys gimsta turėdamos tokį ypatingą nepriklausomą organą sakyti melą. Koks tas melas, kur ir kaip sakomas, priklauso nuo moters. Tačiau visos be išimties moterys būtinai meluoja ir meluoja apie svarbius dalykus. Žinoma jos meluoja ir apie nesvarbius dalykus, tačiau tai niekis. Bet polinkis meluoti apie didelius dalykus yra nepataisomas. Dar daugiau – moterims meluojant jų veido spalba ir balsas nė kiek nepasikeičia. Nes tuomet veikia ne pačios moterys, o tas jose slypintis nepriklausomas organas. Todėl dėl pasakyto melo moterimis niekada neskauda jų gražių, gerų širdžių, ir, išskyrus retus atvejus, jos nepraranda ramaus miego.”
Rinkinio asmeninis favoritas yra apsakymas „Nepriklausomas organas” (iš kurio ir buvo ankstesnė citata) apie pasiturintį berlynietį, gerbiamą daktarą, kuris ilgą laiką stengėsi bendrauti intelektualiai ar intymiai su moterimis, be jokių ilgalaikių įsipareigojimų, vien tenkinantis šios akimirkos teikiamu malonumu, kontroliuojant jausmus ir pan.. Bet galiausia nutinka kai kas jam pačiam netikėto, kas nuneša jį į nepažįstamas jausmines ir egzistencines patirtis, ko jis visiškai neįstengia suvaldyti. Nors ši meilės istorija baigiasi labai liūdnai, autorius svarsto, jog niekas nežino, kuriame iš tų labai skirtingų gyvenimo etapų jis buvo iš tiesų laimingas ir kuris buvo tikrasis.
„Lengva kitiems vėliau vertinti jų poelgius ir panarinus akis liūdnai kraipyti galvas. Tačiau, jei neveiktų tie nepriklausomi organai, kurie kelia mūsų gyvenimus į aukštumas, bloškia į bedugnes, jaukia širdis, piešia gražias svajas, o kartais stumia į mirtį, mūsų gyvenimas tikriausiai būtų nykus. Arba apsiribotų techniškai sudėliota tvarka.”
Dar pastebėjau, jog rinkinio „Vyrai be moterų” kūriniai labiau „žemiškesni”, su mažiau visokių siurrealistinių murakamiškų nukrypimų. Iš visumos išsiskiria apsakymas „Šecherezada”, kuriame pasakojama apie moterį, lankančią negalintį iš namų išeiti vyrą. Kiekvieno apsilankymo metu, po visų buitinių reikalų sutvarkymo bei sekso su juo, ji pasakoja vyrui keistas istorijas, kuriomis jis tampa vis labiau apsėstas. Ši istorija iš visų šešių apsakymų labiausiai fantasmagoriška (tie pasakojimai apie praeitus gyvenimus „nėgės” pavidale ir sąlyčio taškus su dabartimi), kupina įvairių simbolių, metaforų ir nestokojanti pasakotojo talento.
Reziume: nors ir nesu didelė Haruki Murakami fanė, apsakymų knyga „Vyrai be moterų” man patiko. Aišku, galima diskutuoti apie kai kurių apsakymų keistas pabaigas, kurios niekuo nenustebina ar nieko nepaaiškina, bet šįkart noriu pagirti ir pasidžiaugti Murakamio bandymu iki šiol jo kūryboje dominavusius vyro ir moters „paviršutiniškus santykius” perkelti į kitą lygmenį, pagaliau rimčiau susidomėti jais, ieškoti atsakymų, kodėl vyrams kartais tenka Vyrų be moterų dalia ir ką gi tokio turi tie kiti vyrai, kurie nuvilioja jų mylimąsias.
Dvasine gelme, mano manymu, šis rinkinys ir skiriasi nuo kitų H.Murakami kūrinių, nors vietų kur nerti galima dar giliau (minimoj srityje), tikrai dar yra…
Knygą galite įsigyti www.baltoslankos.lt
